– Ar jaučiate skirtumą, grodamas tokiame dideliame mieste kaip Tokijas ir Vilniuje?
– Kiekvienas koncertas skirtingas ir ypatingas. Manau, kad visiškai nėra svarbu, kur groji, nes viskas priklauso nuo tavęs. Jeigu šiandien yra gera diena, tai bet kokia publika bus pasiruošusi klausytis muzikos ir pajus tai, ką tu nori jiems perteikti – meilę.
– Kaip sutikote pianistą V.Šakūrą?
– Prieš keletą metų visai netikėtai jis mane pakvietė groti kartu Vokietijoje. Vienas kitą puikiai supratome, todėl koncertų atsirado daugiau.
– Ar turite savo mėgstamiausią kompozitorių ar kūrinį?
– Manau, jog neįmanoma atsakyti į šį klausimą. Mėgstamiausia muzika yra ta, kurią groju šiuo metu. Jei muzikantui patinka muzika, kurią jis groja – jis tikrai laimingas žmogus. Aš esu labai laimingas, nes esu laisvas, atlieku tai, ką noriu ir kaip noriu.
– Ar patiriate scenos baimės jausmą?
– Turbūt visiškos baimės nejaučiu. Prieš einant į sceną tam tikras jaudulys yra normalu ir aš jį jaučiu. Kartais jis gali būti didesnis ar mažesnis. Svarbiausia, jog niekada negali žinoti, kaip bus. Tačiau vieni mano geriausių pasirodymų buvo būtent tuomet, kai labiausiai jaudinausi, tą patį galiu pasakyti ir apie tuos, kuriuose labiausiai nepasisekė. Tikrasis uždavinys yra suvokti, kaip gyventi su scenos jauduliu, nes be jo – neįmanoma. Tada kiekvienas pasirodymas būtų nevertingas, nes jaudulys padeda atlikėjui savo pasirodymą pakelti į kitą lygį.
– Kas yra svarbiausia muzikanto gyvenime?
– Kaip ir bet kurio kito žmogaus – daryti gyvenime tik tai, kas gera žmonėms.
– Po savo laimėjimo Karalienės Elžbietos konkurse turėjote galimybę porą metų groti su Stradivariaus smuiku. Kokie įspūdžiai?
– O! Stradivariaus smuikas buvo išties išskirtinis. Neneigsiu, vienas geriausių, kokiais tik esu grojęs. Jis visada išliks mano atmintyje.
– Ko palinkėtumėte jauniesiems talentams, siekiantiems sėkmės karjeroje?
– Niekada nenustoti mylėti muzikos.
