Programinė ši muzika yra ir dėl to, kad prasminiais ryšiais ji yra glaudžiai susijusi su klasikinių tekstų lobynais, o muzikinė kalba atskirus kūrinius neatskiriamai susieja tarpusavyje, taip įprasmindama jų vaidmenį kultūriniame laikmečio kalendoriuje. Mūsų gyvenamais laikais to programiškumo mastelis yra kiek sumenkęs, mat esame atpratę mąstyti meta-tekstais, pirmenybę teikdami mikro-naratyvams. Vis dėlto muzika, per XX a. patyrusi begales transformacijų, užtikrintai pareikalavo savosios autonomijos.
Tačiau, skirtingai nei šmaikštaudami rekomenduoja geriausi lietuvių eseistai, savųjų tekstų rinktinę pavadinę „Siužetą siūlau nušauti“, šis išlieka aktualus. Retorinė razina šiuolaikinėje muzikoje nėra vien tik „vyšnaitė ant torto“. Pasakykite tai bet kuriam melomanui – tikrai neįsižeis.
Spalio 25 dieną aktualiosios muzikos festivalyje „Gaida“ įvyko antrasis jaunųjų kompozitorių ir atlikėjų kolektyvo „Synaesthesis“ koncertas. Priminsiu, jog pirmasis vadinosi „Strange People Playing Cool Music“ (liet. „Keisti žmonės groja kietą muziką“). Antrasis gi – „Cool People Playing Strange Music“ (liet. „Kieti žmonės groja keistą muziką“). Štai jums ir intriga, o turint omenyje koncertų pozicionavimą festivalio programoje – kartu ir komentaras, parafrazė, aktualija. Net jei daugiau ničnieko nebūtų pasakyta, kaip kad kartais nutinka pavadinant muzikinį albumą ar atskirą kompoziciją, išraiškingos užuominos visiškai pakaktų mūsų minčių tėkmei pakreipti išraiškingos „antraštės“ diktuojama linkme. Šiuo konkrečiu atveju iškalbingi buvo ne tik paties koncerto, bet ir pačių kūrinių pavadinimai. Kaip vėliau buvo galima įsitikinti iš itin teatrališko atlikimo – iškalbingi ir įpareigojantys.
[[ge:lrytas:lrytas:3271767]]
Prancūzų kompozitorius Sylvainas Marty uždavė publikai mįslę: ką galėtų reikšti jo kūrinio pavadinimas „Lithuanian Rotation“ (liet. „Lietuviškoji rotacija“)? Bet kuriam valstybinio administracinio aparato darbuotojui šis žodžių junginys prilygtų siaubo filmo pavadinimui... Nerišlaus detektyvinio trilerio nervą chaotiškose logikos džiunglėse perteikė isteriška kakofonija. Galima būtų ją aiškinti kokiais nors giluminiais išnarstytos muzikinės gramatikos dėsniais – tik ar verta? Geriau pavadinkime tai emocine iškrova, padėjusia atlikėjams išsinerti iš gyvatiškos įprastinių kanonų odos.
Kitas prancūzų kompozitorius Yannas Robinas, taip įtikinamai suskambėjęs styginių kvarteto „Tana“ koncerte, toliau penėjo emocinės įtampos plėšrūną siužetiniais vingiais: jo kompozicija „Fterà“ (liet. „sparnai, plunksnos“) rėmėsi aliuzija į Sparnuotąją Samotrakės Nikę ir jos skulptūrą Paryžiaus Luvro muziejuje. Begalvė sparnuotoji, apsisiautusi graikiškos didybės mantija, į dramatiškas fortepijono (atl. Marta Finkelštein), alto (atl. Monika Kiknadzė) ir bosinio klarneto (atl. Artūras Kažimėkas) tarpusavio santykių peripetijas aštriai žvelgė iš koncerto klausytojo pasąmonės daubos. O ši juk labai gili, stačiai „žemiau jūros lygio“, jeigu lygintumei su aukšta viršutinio laiptelio plokštuma – tikrąja skulptūros vieta muziejuje...
Tik slovakų kompozitorė Lenka Novosedlíková buvo gailestinga ir leido lengviau atsikvėpti. Jos kūrinys „Seven: Twenty: Seven“, parašytas 27-aisiais jos gyvenimo metais, 7-ąjį mėnesį ir trunkantis 7-ias minutes 20 sekundžių, atitiko jau įprastą, naujuoju kanonu tampantį minimalistinio repitityvumo ritmą bei melodiką. Kompozitorės brandinta ramybė atlikėjų rūpesčiu alsavo lopšinės liūliavimu. Žvelgdamas į koncertinę sceną, kurioje taupias, pauzių ir besikartojančių motyvų pynes vieni į kitus intymiai įsiklausydami audė instrumentai, galėjai pasijusti it namuose, į kuriuos neskubėdamas atėjo vakaras. Tarsi sėdėtum supamajame krėsle iš simbolistinės Maurice’o Meterlinko pjesės.
[[ge:lrytas:lrytas:3271769]]
Šiuo metu Teksaso universitete (JAV) dėstančio, Tarptautinės elektroakustinės muzikos konfederacijos (CIME) sekretoriaus pareigas einančio, Jorke (JK) klasikinės gitaros ir kompozicijos studijas baigusio graikų kompozitoriaus Panayiočio Kokoro kompozicija „Crama“ siužetinių koncertinės programos vingių taip tiesiogiai jau nebeplėtojo, o suteikė jiems tvirtesnį konceptualų pagrindą. Platų kompozicinių technikų spektrą puikiai pažįstantis kompozitorius savo kūryboje naudoja holofonijos principą, pagal kurį pavieniai, savarankiški garsai tolygiai formuoja visumą. Kūrinio pavadinimas, savo ruožtu, reiškia vienarūšį (homogenišką) mišinį, sudarytą iš dviejų ir daugiau elementų. Esant tokiam vienijančiam „karkasui“, siužetinės paralelės ima šokti tarpusavio šokį.
Klausydamasis šios kompozicijos bei stebėdamas atlikėjų laikysenas, nejučia imi prisiminti ir ankstesniuosius, iki tol nuskambėjusius kūrinius. Akivaizdu, jog iš abstrakčių sąvokų suręsta muzikinio kūrinio koncepcija tokiais atvejais pasitarnauja kaip tam tikros rūšies siužetas. Šią konceptualios retorikos galią gerai pažįsta netgi šiuolaikinės minimalistinio techno muzikos gerbėjai: ne vienas muzikos albumas ar paskiras garso takelis yra pavadintas chemine formule, gamtos mokslų terminu, filosofine sąvoka.
Dėmesį kreipti, visų pirma, į pavadinimu formuluojamą vaizdinį, o tik po to – į kompozicines subtilybes, prikišamai pasiūlė ir kompozitorius iš Marselio Régis Campo. Ansamblio „Synaesthesis“ atliktas jo kūrinys „Pop-Art“ akivaizdžiai nurodo į Jungtinėse Valstijose įsigalėjusį populiariojo meno reiškinį ir su juo susijusių bendruomenių gyvenimo būdą.
Gali nuskambėti kiek ironiškai ir nerimtai, tačiau sunku atsispirti pagundai pasitelkti iš pažiūros atsitiktinę asociaciją, pagal sąskambį besisiejančią su kompozitoriaus pavarde. Susan Sontag yra parašiusi esė „Notes on Camp“ (liet. „Užrašai apie bendruomenę, stovyklą“), kurioje atskleidžia estetinio jautrumo terminą. Šis pateikiamas ne kaip deskriptyvi, apibūdinanti kategorija, o praktikuojama, subjektyvi, nuolat kintanti, sunkiai apčiuopiama bendruomeniškumo kvintesencija. Jaunųjų atlikėjų ansamblio, ateinančio iš akademinės muzikos konteksto, atliekamas kūrinys „Pop-Art“ tiesiog negali būti suvokiamas atsietai nuo jų tiesioginio santykio su šia impozantiška „jauno gyvenimo“ estetika.
[[ge:lrytas:lrytas:3271772]]
Jokia šiuolaikinė meno akademija – kokios meno rūšies ji bebūtų – nėra išvengusi pop estetikos poveikio. Jeigu ne tiesiogiai, tai bent jau anapus akademijos sienų. Dėl to šiuo atveju įdomiau komentuoti patį faktą, kad publikai atveriamas sutelktas, „susigrojimu“ atsiveriantis santykis su tam tikromis įtakomis (kad tai iš tiesų yra įtaka, galima spręsti jau vien iš repertuarinio pasirinkimo). Kaip tas „susigrojimas“ pavyksta, kartais verta palikti paties kolektyvo „vidaus reikalų ministerijai“.
Du ansamblio „Synaesthesis“ koncertai įnešė iš tiesų jauno vėjo į, kaip visada, solidžią festivalio „Gaida“ programą. Reikia pasidžiaugti, kad paspirtį tokiai organizatorių iniciatyvai davė ir tokie tarptautinį pripažinimą pelnę kompozitoriai kaip Davidas Langas (turbūt pagrindinė šių metų „Gaidos“ programos figūra), Rytis Mažulis ir Yannis Kyriakides. Prisistatydami šiuolaikinės muzikos gerbėjams kaip unikalus, ambicingas kolektyvas, ansamblio „Synaesthesis“ kompozitoriai ir atlikėjai maloniai nustebino ir intriguojančiu repertuaru. Koncertų metu skambėję kūriniai atkreipė dėmesį į tarptautinę jaunosios kartos kompozitorių geografiją bei ryškėjančias aktualiosios muzikos tendencijas. Tad apibendrinantį šių dviejų festivalinių įvykių komentarą verta užbaigti emocingu šūksniu iš koncertinės salės: „Bravo!“.
* * *
Šį vakarą, spalio 26 d., 19 val. Šiuolaikinio meno centre – vienas garsiausių šiuolaikinės muzikos ansamblių „Crash Ensemble“ (Airija), šiais metais pažymintis savo veiklos 20-metį. Ta proga ansambliui daugybę kūrinių specialiai sukūrė garsiausi įvairių šalių kompozitoriai – dalis jų atrinkti būtent šiam festivalio „Gaida“ koncertui. Taip pat skambės „Gaidos“ kviestinių kompozitorių Davido Lango, Yanno Robino ir kitų autorių kūriniai, pelnę tarptautinį pripažinimą.
[[ge:lrytas:lrytas:3271793]]
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]
