„Roko žvaigždės“ – tai airių naujosios muzikos ansamblis „Crash Ensemble“, jau prieš porą metų viešėjęs „Gaidoje“ ir, anot organizatorių, sukūręs roko koncerto atmosferą. Su tokia rokeriška aureole jie ir buvo pristatomi, pabrėžiant kolektyvo energiją, be to, – drąsiausius ir novatoriškiausius repertuaro pasirinkimus (kolektyvas ir pats tai akcentuoja).
„Gaida“ šiaip jau nėra festivalis, viešuosiuose ryšiuose hipertrofuotais aprašymais ir panegirikomis iš paskutiniųjų bandantis įsiūlyti eilinę „prekę“, tad pagrįstai buvo galima tikėtis didžiule energija užtaisyto koncerto.
„Crash“ ansamblis buvo įkurtas lygiai prieš dvidešimt metų ir yra užsitarnavęs pagrindinio naujosios muzikos kolektyvo poziciją Airijoje; beje, prisiminus pastarųjų dienų „Gaidos“ koncertus, ko gero, vis drąsiau galima teigti, jog tokią pat poziciją Lietuvoje netrukus užims (jei dar neužima) „Synaesthesis“, festivalyje debiutavęs vos pernai, o šiemet surengęs du skirtingos stilistikos koncertus, kuriais demonstravo savo universalumą ir galingą profesionalumo bei jaunatviško entuziazmo sinergiją.
Visiškai tikiu, kad tokie ir dar geresni kažkada buvo ir „Crash“ – gal netgi prieš dvejus metus (deja, anuomet koncerte lankytis neteko). Tačiau tai, ką išgirdome vakar ŠMC, energijos prasme anaiptol nepriminė „roko žvaigždžių“ pasirodymo.
Beje, „teisingam“ įspūdžiui pradžioje įžiebti, o pabaigoje irgi palikti reikalingą impresiją, koncertą apgaubė išties energingi ir vidinio aktyvo turėję kūriniai: pirmasis skambėjo Edo Bennetto „Accel“ ansambliui (2017 m.), paskutinis – Davido Lango „Forced March“ ansambliui (2008). „Accel“ – intensyvi, sodrios garso „kompresijos“ kompozicija su nepaliaujama ritmine pulsacija tiek fortepijono partijoje (kurios vaidmuo gerokai priminė klavišinius Terry Riley „In C“), tiek kituose instrumentuose, tačiau akcentas vis dėlto buvo mušamieji. Būtent jie buvo raktinė detalė ir D.Lango „Forced March“ – perkusija čia nuo pat kūrinio pradžios jį papildė militaristiniu charakteriu, kuris, vos jaučiamas pradžioje (sakykim, išėmus mušamuosius, kūrinys būtų buvęs gana aktyvus, bet glotnesnio skambesio), galiausiai okupuoja muziką, ryškiai įjungiant tiek tromboną, tiek kitus instrumentus į stilizuotą, veržlų, modernų quasi maršą.
Abiejų minėtų kūrinių energiją išryškino aktyvus, ekspresyvus „Crash“ atlikimas. Tačiau atliekant ansamblio įkūrėjo Donnacha Dennehy kūrinį „As An Nós“ (2009) ir Nico Muhly „As Long As It Takes“ (2017 m.), manyčiau, nebuvo iki galo išnaudotas muzikos potencialas. Kūriniai buvo pakankamai patrauklūs, ypač D.Dennehy taktais pulsuojanti dinamika ir nepaliaujamas, bet nemonotoniškas ritmas. Tačiau norėjosi didesnio intensyvumo: kartais ansamblis priminė ne roko žvagždes, o per atsiskaitymą grojančius susikaupusius mokinius. Kita vertus, kolektyvo profesionalumu neabejoju, kūriniai techniškai atlikti tikrai užtikrintai.
Įdomu buvo išgirsti Ondřejaus Adámeko „Chamber Nôise“ violončelei ir kontrabosui (2010 m.), įkvėptą Japonijos kultūros – no, bunraku lėlių teatrų, budistų ir šintoistų šventyklų. Kompozicija tarytum stilizuoja tradicinį japonų styginių instrumentų skambesį ir būdingas intonacijas. Kate Elis (violončelė) ir Malachy Robinson (kontrabosas) turėjo gerokai pasistengti, kad taip vaizdžiai imituotų, pavyzdžiui, specifinį, „kniaukiamai“ vibruojantį instrumentų skambėjimą.
Vis dėlto „drąsiausių ir novatoriškiausių“ kūrinių atlikėjai kai kuriais repertuaro pasirinkimais stebino. Tarkime, D.Lango „My Very Empty Mouth“ (1999 m.) – su visa pagarba šiam talentingam, apskritai mano mėgstamam kūrėjui – buvo penkiolika minučių (bet atrodė, kad bent pusvalandį) trukęs nuobodžiavimas su „nevykstančia“, niekur nevedančia ir be jokio charakterio atlikta muzika.
Dar vienos Pulitzerio premijos laureatės (kaip ir D.Langas) Julia’os Wolfe „A Wild Furze“ (2017 m.) skambėjo it moksleivių susibūrimas, kažkam sentimentaliai arpedžiuojant porą akordų gitara, kažkam kitais suneštiniais instrumentais nedrąsiai pritariant kukliomis frazėmis. Turint omenyje, kad „A Wild Furze“ yra viena iš specialiai „Crash“ dvidešimtmečio minėjimo projektui „CrashLands“ sukurtų kompozicijų (kaip ir nemažai kitų, skambėjusių šiame koncerte), stebina toks kompozitorės kūrybinis pasirinkimas.
Dar keleto skambėjusių kūrinių paprastumu neapkaltinsi, kaip ir energijos stoka juos atliekant. Airės Ann Cleare „Fiáin“ (2016-2017 m.) ir vieno iš centrinių „Gaidos“ festivalio kompozitorių Yanno Robino „Trio basso“ bosiniam klarnetui, violončelei ir kontrabosui (2016 m.) iš muzikantų reikalavo ir didžiulės koncentracijos (ypač ritminės), ir nesenkančio aktyvumo. Anot A.Cleare, „Fiáin“ išvertus iš airių kalbos reiškia „laukinis“, „audringas“, „nekantrus“ – šie žodžiai iš esmės sutalpina kūrinio esmę, kurioje – „nesuvaldytas“, chaotiškas, laužytas ritmas ir šaižūs instrumentų tembrų ir sąskambių gūsiai.
Y.Robino „Trio basso“ taip pat siautė audros ir chaosas, stygininkams it žiežirbas skaldant instrumentų stygomis, o bosiniam klarnetui impulsyviai mėtant quasi improvizacines frazes. Abu kūrinius atliekant užsidegimo netrūko, jie skambėjo tikrai efektingai, o atrodė dar įspūdingiau. Tik pati muzika dvelkė senstelėjusiu pokario avangardu, neigiamai įelektrindama jautresnio klausytojo ausį.
Vis dėlto turbūt ir ištreniruotą klausą turinčių klausytojų nepaliko abejingų Geraldo Barry „Choralas“ (2016 m.), kuriame didžiąją dalį kūrinio sudarė lėkštės mušimas. Iš pradžių tebuvusi intarpas tarp ekviritminių „choralinių“ instrumentų ansamblio lėtai grojamų akordų, įpusėjus kūrinį lėkštė tapo vieninteliu skambančiu instrumentu, kurio įkyrus, monotoniškas daužymas kompozitoriui turbūt turėjo prasmę. Kai kam tai tikriausiai galėjo pasirodyti konceptualu, o kai ką privertė tiesiog užsikimšti ausis nuo garso stiprumo ir šaižumo.
Nors muzikos būta ir įdomios, pagavios (D.Lango „Forced March“, E. Bennetto, D.Dennehy, O.Adámeko kūriniai), kai kurie opusai nubloškė į jau pabodusio avangardo laikus – o juk ansamblis skelbiasi atliekąs „drąsiausią ir novatoriškiausią“ muziką.
Taip, „Crash“ yra tikri profesionalai, meistriškai atliekantys naująją muziką; tuo įsitikinome – kai kurios kompozicijos atlikėjams neabejotinai kėlė iššūkį smarkiais viražais ar išskirtinės precizikos poreikiu. Bet į kolektyvo koncertą daugelis tikriausiai ėjome ne to: ne nepriekaištinga technika, o geros energijos dozė buvo labiausiai laukiama. Panašu, kad dabartinis „Crash“ tebesinaudoja užsitarnauta kolektyvo aureole, tačiau „rokeriška“ šlovė – bent jau šiame „Gaidos“ koncerte – pasirodė esanti išsisklaidžiusi.
* * *
Toliau festivalyje „Gaida“: spalio 27 d. 19 val. Kongresų rūmuose – žymaus šiuolaikinės muzikos interpretatoriaus, olandų dirigento Jurjeno Hempelo parengta programa. Skambės kviestinių festivalio kompozitorių – JAV kūrėjo Davido Lango ir Olandijoje gyvenančio graikų kompozitoriaus Yanniso Kyriakideso – kūriniai bei garsiojo lietuvių kūrėjo Algirdo Martinaičio pasaulinė premjera „Mitų griovėjas“ ir tarptautinį pripažinimą pelniusios Justės Janulytės koncertas saksofonui „Vandens spalva“.
Vakaro solistai – Daumantas Kirilauskas (fortepijonas), Juozas Milašius (elektrinė gitara), Arvydas Kazlauskas (saksofonas). Prieš koncertą, 18 val., Kongresų rūmų hole vyks susitikimas su kompozitoriais J.Janulyte, A.Martinaičiu ir Y.Kyriakidesu.
