- Jūs esate fenomenas. Ne vieno legendinio kompozitoriaus muzika išblėso, paseno kartu su mūsų tėvais ir seneliais, o jūsų muzika nesensta. Net ir jaunimas šį faktą pripažįsta - teigia, jog jūsų muzika morališkai gyva ir dar aktuali.
- Muzikos kūriniui reikia aiškios, įsimintinos melodijos. Vien atkartoti, paliūliuoit be išraiškos galėtų daugelis. Tačiau, aš žinau, ką man davė Dievas. Aš galiu parašyti melodiją. Tai Aukščiausiojo dovana, kai melodija kalba, kažkur veda, žmonės ją įsidėmi. Mėgstu tempą, net ir mano temperamentas nėra tipinis, lyriškai lietuviškas. Visa tai sudedu į melodijas.
Dabar taip yra – atlikėjai patys kuria ir patys atlieka, aš tai vadinu saviveikla. Pastebėjau, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį yra gimusi tik viena kita ryškesnė daina, visa kita – pilka, neįsimintina, tarsi maistas greitam vartojimui. Tai muzika kaip fonas, kurio niekas nepastebi.
Žiūrovas sako: „Aš turbūt nelabai supratau“, nes niekas jo nesujaudino. Kad taip nenutiktų, turi dirbti profesionalai. Mano užduotis yra sukurti muziką taip, kad atlikėjas joje atrastų save. Būtent tai paliečia ir žiūrovą.
Muzika yra abstraktus menas. Jei sakykime, dailėje iš karto matoma abstrakcija, muzikoje to neišspausi - būtų nebe menas, o šokiravimas, dažnai primityvus ir vienkartinis. Kai žmogus žino, kaip kvepia „Chanel“ kvepalai, jo niekas neįtikins, kad mėšlas kvepia. Tikro meno norisi dar kartą paklausyti, dar kartą pamatyti.
- Ar prisimenate, kaip 1976 metais Kauno muzikiniame teatre gimė „Pagramančio šnekučiai”?
- Tai įvyko teatro iniciatyva. Raštytojas Antanas Drilinga, nemažai dirbęs muzikiniame teatre, gavo pasiūlymą sukurti libretą spektakliui ir atkreipė dėmesį į P.Cvirkos apsakymą „Meisteris ir sūnūs“. Aš buvau pakviestas kurti muziką, visą vasarą dirbau prie partitūros. Vyr. dirigentas Stasys Domarkas parengė kūrinio instrumentuotę. Jis puikiai pažinojo savo orkestrą, tad muzika skambėjo nuostabiai.
Gatvėje prie teatro pasirodė reklama - tai buvo įvykis! Apie jį rašė laikraščiai, žurnalai. Iškarpas žmona saugo iki šiol. Spektaklis buvo rodomas su didžiausiu pasisekimu kelis metus, - įvyko daugiau kaip šimtas spektaklių! Autoriams tai labai svarbu, - jei kuri muziką, nori kad ji sulauktų atgarsio, o ne gulėtų stalčiuje. „Pagramančio šnekučiai” tais laikais tai buvo vienas iš ryškiausių spektaklių muzikiniame teatre.
- Praėjus beveik 40 – čiai metų miuziklas atgimė Valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva” ir buvo vėl labai sėkmingas rodomas visoje Lietuvoje. Temos aktualumas, pasirodo, niekur nedingo.
- 2012 metais ansamblis ėmėsi ieškoti naujų temų. Per kelis dešimtmečius pasikeitus visam mūsų valstybės ir žmonių gyvenimui, “Pagramančio šnekučiai” buvo pavadinti „Žemės paukščiais“. Miuziklas atgimė dar kartą, visiškai tinkamoje naujoje erdvėje.
Ryškūs XX amžiaus pradžios liaudiški personažai, etnografinė kaimo dvasia, į aukštą skrydį nukreiptas paprasto kaimo žmogaus žvilgsnis, meilė tėvynei Lietuvai - visa tai atsispindi miuzikle ir turėtų būti įdomu, netgi aktualu šiandienos žmogui.
„Lietuvos“ ansamblio versija gerokai skiriasi nuo ankstesniojo miuziklo pastatymo Kaune. Tai padiktavo ansamblio specifika ir galimybės. Miuziklo - dainavimo, kalbamųjų dialogų, veiksmo ir šokio spektaklio - bendras vardiklis muzika suteikė ansambliui naujo kvėpavimo galimybių, kilstelėjo naujos meninės kokybės link.
Bet kaip padaryti, kad šiuolaikiniam žmogui tai būtų aktualu ir įdomu? Kūrinyje viskas stilizuota - kitas ritmas, tempas, nors intonacijos liaudiškos. Jeigu būtų dainuojama kaip anksčiau, abejoju ar būtų įdomu klausyti.
„Žemės paukščių“ pagrindinių vaidmenų atlikėjai yra populiarūs Lietuvos dainininkai: Liudas Mikalauskas, Deivydas Norvilas (Deivis), Ramūnas Urbietis, turtingos choreografijos autorius – Alfredas Kondratavičius. Šis spektaklis parodytas jau 30 – tyje Lietuvos miestų ir miestelių, visur palydėtas ovacijomis.
- Su ansambliu draugavote dar gerokai prieš gimstant „Pagramančio šnekučiams“. Čia sutikote savo meilę.
- 1968 m. buvau pakviestas kurti vienos iš keturių naujos programos dalių. Kiti kūrėjai buvo V. Klova, V.Juozapaitis, L.Povilaitis, V.Bagdonas, B.Dvarionas. Man teko dzūkiška dalis. Meno vadovas V.Bartusevičius tiksliai žinojo, ko nori.
Būdavo, atneši ką sukūręs, - jei jam netinka, liepia pataisyti. Ir taisiau. Užduotys ir pageidavimai buvo labai aiškūs, todėl ir rezultatas plačiai nuskambėjo. Tai buvo to meto viršūnė. Pirmą kartą atsirado siužetai, o ne vien koncertinis kūrinių atlikimas.
Jei nebūčiau dirbęs su ansambliu, nebūčiau sutikęs savo gyvenimo meilės. Esu labai laimingas, kad man pasisekė. Galiu pasakyti visiems vyrams: ateikite į ansamblį pažiūrėti gražių merginų ir linkiu, kad ir jums taip pasisektų kaip man.
Miuziklas „Žemės paukščiai“ bus rodomas 2017 m. spalio 28 d. 18 val. Vilniuje, Šokio teatre. Bilietus platina www.bilietai.lt
