Beje, Vilniuje jis koncertavo mažų mažiausiai antrą kartą – pirmasis susipažinimas įvyko prieš 12 metų „Jaunos muzikos“ festivalyje, kai eksperimentinės muzikos guru jau tuomet vadintas menininkas pristatė savo projektą „C4I“ bei „matrix (for theatre)“.
O kad vakaro programa būtų visiškai išbaigta, į ją buvo įtraukas ir lietuviškas projektas – itin sėkmingai po įvairiausius pasaulio elektroninės muzikos festivalius keliaujantis kompozitoriaus Vytauto V. Jurgučio ir vaizdo menininko Vaclovo Nevčesausko kūrinys „Metroscan“.
Nors jo premjera įvyko dar 2010 m. rudenį Vilniuje, bet nuo to laiko vis tobulintas ir plėtotas pasirodymas, regis, įgijo didžiulį pagreitį ir būtent pastaraisiais metais „Metroscan“ autoriai sulaukė kvietimų pasirodyti festivaliuose Niujorke, Kinijoje, Ispanijoje ir netgi Japonijoje – šios krypties muzikos Mekoje.
Lietuviškasis „Metroscan“ sudarytas iš virtinės garso ir vaizdo epizodų, kurie grindžiami realiu laiku konvertuojamais skambančio garso duomenimis. Apgaulingai ramus pirmųjų bangų pulsavimas po kelių minučių užliūliuoja, tad vėliau netikėtai kardinaliai pasikeitęs garsinis ir vaizdinis fonas nutrenkia lyg elektros iškrova.
Panašūs procesai, nenuspėjami garsų, vaizdų, blyksnių virsmai vyko ir toliau. Ta kaita kartais atrodė jau net varginančiai intensyvi ir pliuralistinė, tarytum tiesiogiai perteiktų beprotišką didmiesčio vaizdų, šviesų ir garsų šurmulį ar net kakofoniją. Tai buvo lyg galimybė atsidurti pačiame neregimos, bet įvairiausių bangų pavidalu egzistuojančios duomenų masės epicentre, ir stebėti visomis kryptimis šviesos greičiu lekiančius milžiniškus duomenų srautus.
Po pertraukos savo beveik valandą trunkantį 2013 metais pristatytą „Supercodex“ pasirodymą pradėjęs Ryoji Ikeda iš pirmo žvilgsnio atrodė konceptualesnis ir nuoseklesnis. Tačiau kartu ir gerokai agresyvesnis bei radikalesnis, ypač kalbant apie garsą. Turiu galvoje net ne tiek decibelų kiekį, kiek dažnių intensyvumą, kuris pasiekia tokį lygmenį, kad atrodo, jog bet kurią akimirką gali įvykti sprogimas.
Dar daugiau, japonų menininkas savo kuriamomis triukšmų vibracijomis ir vaizdų atakomis akivaizdžiai siekė realaus fizinio kūno potyrio, o ne atitolinto stebėjimo per atstumą saugiai sėdint savoje kėdėje. Čia garsas gniaužė kvapą, slėgė kūną prie žemės, vėrė kiaurai spengiančiais dūriais. Ryoji Ikedos pasirodyme stulbino itin įtikinama garso ir vaizdo jungtis. Buvo akivaizdu, kad tai vieno ir to paties šaltinio, o tiksliau – tų pačių matematinių modelių generuojamas audiovizualinis objektas.
Ši muzika tikrai turi savo klausytojų ir, panašu, kad jų ratas netgi gausesnis ir platesnis (arba tiesiog aktyvesnis), nei tradicinių „Gaidos“ koncertų (nors ir šiuose klausytojų anaiptol netrūko). Tiesiog nei viename kitame festivalio koncerte šiemet, bent jau iš tų, kurie vyko Šiuolaikinio meno centre, nestovėjo tokios eilės, nesibūriavo tokios minios fojė, o ir didžioji salė kažin ar kuriame nors buvo užpildyta taip aklinai, kaip šįkart.
Akivaizdu, tradiciją verta tęsti – tokios muzikos tikrai reikia.
