Lietuvis čia gastroliavo jau ketvirtą kartą, bet šio rudens gastrolės buvo išskirtinės – solistą lydėjo net 16 vilniečių stygininkų, visas M.Levickio suburtas orkestras „Mikroorkestra”.
„Svajonės, kai labai nori, pildosi. Dar prieš metus, įstrigęs taksi automobilių kamštyje Seule, pasakojau agentams apie savo jauną orkestrą, o šiemet ten jau grojome!“, - džiaugėsi 27 metų virtuozas.
Be to, vos dvejus metus gyvuojantis jo kolektyvas „Mikroorkestra” pasirodė ne bet kur, o Seulo menų centre, į kurį patekti ir labiau tituluotiems atlikėjams sunku. Pats Martynas čia griežė tik antrą kartą.
„Buvau priblokštas, kai publika mus, dar nepradėjusius groti, sutiko ovacijomis ir šūksniais. Jaudulys kaip mat dingo – jautėmės pakylėti ir parodėme, ką sugebame geriausiai“, - prisiminė akordeonininkas.
Jaučiasi savo stichijoje
Pietų Korėjoje M.Levickis surengė du pasirodymus su „Mikroorkestra” ir du solinius rečitalius. Po koncertų kai kurie vilniečių pakalbinti korėjiečiai prisipažino pirmą kartą gyvenime išgirdę akademinėje scenoje akordeoną, nors šioje šalyje tai populiarus liaudies instrumentas.
M.Levickis tuo nesistebėjo. Anot jo, profesionalusis akordeono menas vis dar kovoja dėl vietos po saule, o jam smagu prie to prisidėti.
Neįprasta ne tik korėjiečiams išgirsti akordeonininko su styginių orkestru atliekamus Antonio Vivaldi, Astoro Piazzolola‘os, Piotro Čaukovskio kūrinius. Dažniausiai dirigentus kameriniuose orkestruose pakeičia soliuojantys smuikininkai, pianistai ar klavesinininkai. Išvysti priešais orkestrą vadovą akordeonininką – unikalu.
Tačiau M.Levickis vien tik savo iniciatyva aistringai ėmėsi įgyvendinti šią „idee fixe“. „Repetuodamas su grupe žmonių jaučiu kur kas didesnį malonumą negu užsidaręs vienas. Tai – mano stichija. Troškau sukurti paslankų, universalų, nepriklausomą orkestrą, kuris galėtų groti įvairiausiomis sudėtimis – nuo penkių iki dešimčių muzikantų. Tai ir įvyko“, - aiškino atlikėjas.
Diriguoti pramoko Londone
Negi orkestrui išugdyti pakanka akordeonininko patirties? „Man padeda „Mikroorkestra” branduolys – tai puikūs nuolatiniai muzikantai, kuriais pasitikiu. Jų dėka repeticijose kalbame ne tik apie muzikos spalvas, nuotaikas, atmosferą, bet ir apie konkrečius techninius dalykus, kurių reikia interpretacijoms. Taip pat mokausi ir iš savo kolegų, kurie dirba užsienio orkestruose.
Taip, aš nesu styginių specialistas, bet nesu ir visiškas diletantas – dvejus metus studijavau dirigavimą Londono karališkojoje muzikos akademijoje, ten gavau orkestro pažinimo, orkestruotės pagrindus. Dabar galiu tas žinias pritaikyti praktikoje.
Galbūt vieną dieną ir atsitrenksiu į sieną, bet tai bus ženklas, kad dar yra kur augti. Juk taip nutinka ir didiesiems muzikams. Tačiau kol kas tos sienos nejaučiu. „Mikroorkestra” juda į priekį, tampa vis labiau matomas ir pripažįstamas“, - svarstė akordeonininkas.
Utopija virto tikrove
M.Levickis neslėpė, kad naujoji jo aistra kelia nerimą jo vadybininkei britei, nes mažiau laiko lieka asmeninei karjerai. Tačiau net ir planuojanti solisto koncertus visame pasaulyje vadybininkė neatsispyrė tai aistrai – šiais metais ji padėjo surengti „Mikroorkestra” gastroles Šveicarijoje, Anglijoje, Pietų Korėjoje.
Tai buvo lūžio metai pirmuosius žingsnius žengiančiam orkestrui. Kad M.Levickio utopinė idėja virto tikrove, liudija ir „Mikroorkestra” ką tik suteiktas naujasis statusas – jis tapo oficialiu Vilniaus miesto orkestru.
„Dabar galėsime kurti dar daugiau programų, kviestis joms pripažintus menininkus, dažniau groti šiuolaikinę muziką“, - dėstė M.Levickis.
Artimiausi akordeonininko ir „Mikroorkestra” pasirodymai – gruodį didžiosiose Lietuvos arenose. Sužinos ir sava publika, kuo muzikantai sužavėjo korėjiečius: koncertuose skambės mažai pakeista programa.
