Ryški, temperamentinga aktorė N.Sabulytė uostamiesčio teatre sukūrė daugiau kaip šimtą įsimintinų vaidmenų. Ko trokšdavo širdis, o negaudavo teatre, ji pasiimdavo pati, rengdama poezijos vakarus visoje Lietuvoje.
Nenuilstanti, nepasiduodanti, įkvepianti aktorė N.Sabulytė, kaip ir daugybė kitų mūsų teatro talentų, galėjo daug daugiau sukurti scenoje, jei ne maža mūsų šalis, kurioje tiek nedaug režisierių.
„Aš dėkinga teatrui, nes gyvenimas pačio žmogaus yra gana sudėtingas. Jame yra visko – netekčių, neišsipildymo... Bet kas yra teatras, scena? Kai tu į ją įeini, viską užmiršti. Tau gali būti baisiausiai blogai, bet pasigirsta muzika ir iš karto virsti personažu. Tu save užmiršti, tave atitraukia nuo tikrovės“, – per filmavimą kalbėjo aktorė.
N.Sabulytės ryškiausi vaidmenys buvo sukurti tuomet, kai dar nebuvo Auksinių scenos kryžių apdovanojimų. Jos svarbiausi apdovanojimai – žiūrovai, kurių būdavo tiek daug, kad dažnai net netilpdavo į salę. Jos laikas buvo kitoks, teatras buvo kitas.
Ačiū aktorei už tą patirtą sunkiai išrašomą jausmą, kai klausaisi jos didelių ir mažų prisiminimų iš teatro gyvenimo, minčių apie profesijos grožį.
