Režisierė, rodžiusi spektaklius Londono „Young Vic“ teatre, Edinburgo „Fringe” festivalyje, Kovent Gardeno aikštelėje bei daugelyje kitų Didžiosios Britanijos ir užsienio teatrų bei festivalių, teigia, kad jos ir bendrakūrėjų įsteigtas teatro kolektyvas visuomet skyrė dėmesį bendruomenių – ypač bebalsių – patirtims: „Mūsų kūrybos centre – dalyvavimas, – teigia M.Poskitt, – mes esame greta dalyvių kiekviename proceso etape, siekiame papasakoti jų istorijas ir kalbėti apie jų kolektyvinę nuosavybę.“
O papasakotų istorijų amplitudė – plati ir spalvinga: nuo Londono sprogimus patyrusiųjų atsiminimų, liudijimų apie Zimbabvės diasporos sugrįžimą namo iš Didžiosios Britanijos iki scenoje savo istorijas pasakojančių Londono sekso industrijos darbuotojų, kurie dienomis yra mokytojai, valytojai, tėvai...
– Pernai „Young Vic“ teatre parodėte spektaklį „Pamatyk mane dabar“ („See Me Now“) apie vyrus, moteris ir translyčius asmenis, dirbančius sekso industrijoje. Vėliau spektaklis keliavo į Edinburgo „Fringe” festivalį. Kaip kilo spektaklio idėja ir kaip sekėsi dirbti su žmonėmis, kurie savo tikromis istorijomis dalijasi scenoje?
– Tuo metu Londone gyvenau su drauge, teikusia socialinę paramą ir paslaugas vyrams, moterims ir translyčiams asmenims, dirbusiems Londono sekso industrijoje. Vakarais grįžusios namo kalbėdavomės apie praėjusią darbo dieną, ir mane vis labiau ėmė dominti istorijos apie sekso industrijos darbuotojus, su kuriais ji susidurdavo kiekvieną dieną.
Apie šių žmonių patirtis ir išgyvenimus visi žinome labai nedaug, nepaisant to, žmonės paprastai turi labai aiškią stereotipinę nuomonę apie darbą sekso industrijoje. Tuomet ir nusprendžiau eiti pasikalbėti su keletu tų žmonių ir pasiūlyti jiems įsitraukti į kūrybinį procesą.
Kadangi pirmoji reakcija buvo pozityvi, netrukus pradėjome kas savaitę rengti kūrybines dirbtuves. Jose dalyviai mokėsi vaidybos, rašymo, muzikos. Dvejus metus jie rašė savo istorijas, ugdė aktorinio meistriškumo įgūdžius, dalijosi patirtimi – visa tai buvo dalis kūrybinio proceso, kurio metu kūrėme „Young Vic“ teatrui skirtą spektaklį – jame jie „atlieka“ savo pačių gyvenimo istorijas.
– Dažnai dirbate su dramaturge Molly Taylor, su kuria abi priklausote kolektyvui „Look left look right“. Pasidalykite mintimis apie kolektyvinę kūrybą ir kaip, jūsų nuomone, tai keičia supratimą apie spektaklio kūrimą nykstant tradiciniam vaidmenų pasiskirstymui tarp režisieriaus, dramaturgo, aktorių?
– Dirbome su Molly įvairiuose projektuose. Susitikome universitete, tuomet režisavau jos spektaklius. Vėliau ji pradėjo rašyti ir mes ėmėme vis daugiau bendradarbiauti, kūrėme spektaklius su skirtingomis bendruomenėmis.
LLLR kolektyvas turi nuolatinius kūrybinius bendražygius: dailininkę Joanną Scotcher, dramaturgus ir rašytojus Morganą Lloyd Malcolmą ir Katie Lyons, taip pat aktorius ir atlikėjus, kuriuos dažnai kviečiame vaidinti mūsų spektakliuose. Taigi puikiai vienas kitą suprantame iš pusės žodžio, o tai ne visada pasitaiko, kai pirmą kartą dirbi su žmogumi.
Nors esame apsibrėžę savo „oficialius“ vaidmenis, dirbame visi drauge tam, kad sukurtume spektaklį, t. y. rašytojai gali įsitraukti į scenografinius ieškojimus, dailininkas patars dėl dramaturgijos. Daugiausia dirbame su kūrėjomis moterimis, vadinasi, kūrybos procesas išties kolektyvinis.
Daugelis aktorių yra sakę, kad jiems kur kas geriau ir lengviau dirbti su moteriškomis mūsų komandomis. Mano nuomone, kolektyviškumas – esminis teatro kūrimo elementas, ypač dirbant su neprofesionaliais aktoriais ar bendruomenėmis. Svarbu dirbti visiems išvien, šiek tiek atidėjus į šalį savo ego.
Molly nuostabiai veda kūrybines dirbtuves ir labai padėjo spektaklio „Pamatyk mane dabar“ dalyviams atrasti būdų ir įgūdžių pasakoti savo istorijas.
– Kaip paprastai atrandate būsimų spektaklių temas?
– Atvirai sakant, nežinau. Tiesiog ima kirbėti nuojauta, noras sužinoti daugiau apie vieną ar kitą temą, gyvenimo sritį. Tuomet tiesiog imu tyrinėti, o tai gali vykti įvairiomis formomis: stebiu, darau interviu, žiūriu žinias ir renku informaciją, kad geriau susipažinčiau su ta tema.
Pati forma – ar tai bus filmas, spektaklis, o gal instaliacija – randasi vėliau, jau įsibėgėjus tyrimo ir medžiagos rinkimo etapui.
– Pakalbėkime apie medžiagos rinkimą – kaip paprastai dirbate, nuo ko pradedate? Kaip iš visos surinktos informacijos formuojasi turinys? Ar pačioje pradžioje apsibrėžiate, apie ką kursite spektaklį ir ką norite juo pasakyti, ar tai kinta priklausomai nuo aplinkybių?
– Išeities taškas kiekvieną kartą kitoks. Kartais reaguoju į aktualią politinę situaciją, o kartais jaučiu, kad noriu išleisti į „eterį“ kažkur nugirstą istoriją, suteikti balsą jos pasakotojui. Pradedu kalbėtis su įvairiausiais žmonėmis.
Jeigu nori sukurti spektaklį, paremtą tikromis gyvenimo istorijomis ir pasakojimais, reikia atlikti kuo platesnį tyrimą: pasikalbėti su kuo daugiau žmonių, išklausyti skirtingas puses, kalbinti žmones, kurie turi kitokią nei tavo nuomonę ir pažiūras, jaunus ir pagyvenusius, žurnalistus, istorikus, profesorius ir namų šeimininkes – svarbu susirinkti kuo daugiau nuomonių.
Pačioje pradžioje niekada neturiu aiškaus dramaturginio sumanymo – man rodos, svarbu išlikti atviram per visą tyrimą, leisti išgirstoms istorijoms, prakalbintiems balsams keisti idėjos plėtojimo trajektoriją, tapti galutinio rezultato dalimi.
Pavyzdžiui, kartą ėmiausi tyrinėti Didžiąją Britaniją ištikusią stichinę potvynių nelaimę: šalis buvo nusiaubta siaubingų lietaus audrų, 200 tūkst. žmonių liko be pastogės. Po metų daug žmonių vis dar gyveno laikinuose namuose. Prieš imdamasi šitos temos galvojau, kad tai bus pasakojimas apie klimato kaitą, bet galiausiai jis visiškai pakito ir man pasidarė svarbiau kalbėti apie tai, ką žmogui reiškia namai ir kaip formuojasi bendruomenės.
– Kas jus ypač domina politiniame, socialiniame teatre? Prie kokių temų norisi prisiliesti?
– Eidama į teatrą noriu ir gerai praleisti laiką, ir ką nors sužinoti. Noriu matyti spektaklius, kurie aktorine, pasakojamos istorijos, fabulos ir menine prasme yra vertingi kūriniai. Man patinka dokumentinis teatras, nes jis parodo vieną mūsų pasaulio versijų, papasakotą jame gyvenančių žmonių balsu ir iš jų perspektyvos.
Vis dėlto mes, teatro kūrėjai, turėtume nepamiršti, jog esame ir tam, kad sukurtume žiūrovams pramogą, todėl statant spektaklį reikia stengtis išlaikyti pusiausvyrą.
– Kaip pasirenkate žmones, kurių istorijas norite perkelti į sceną? Koks aktorių vaidmuo kuriant dramaturgiją?
– Kaskart tai vyksta vis kitaip, priklauso nuo spektaklio. Kai kuriu verbatim teatro spektaklį, dirbu su išsamiais interviu, kuriuos vėliau per repeticijas karpau, redaguoju, keičiu, kol randasi spektaklio pjesė. Aktoriaus vaidmuo čia ypač svarbus, nes dažnai aktorius, klausydamas įrašo, išgirsta tai, kas man, kaip teksto redaktorei, dažnai pačiai ir dariusiai interviu, praslysta pro ausis. Be to, aktoriai atgaivina tekstą, padeda paversti jį spektakliu – labai naudinga išgirsti tekstą skaitomą aktoriaus, kad suprastum, kaip galima jį pastatyti.
Jeigu dirbu su neprofesionaliais aktoriais, tuomet viskas priklauso nuo dalyvių, su kuo jie nori eiti į sceną ir kokiomis istorijomis nori dalintis su žiūrovais.
– Kokie etikos principai jums svarbiausi – tarkim, matote, kad turėsite įdomios medžiagos, tačiau taip pat jaučiate, kad žmogus nebūtinai nori ja plačiau dalytis. Kaip sprendžiate istorijų, kurios turi būti papasakotos ne tik jums, bet ir žiūrovams, klausimą?
– Manau, kad kūrinio, įtraukiančio tikrų žmonių istorijas ir patirtis, kūrimo etika yra labai jautri tema. Turi gauti asmenišką sutikimą naudoti kito žmogaus istorijas, o jei tokio sutikimo negauni – tos medžiagos naudoti ir negali.
Atlikėjas scenoje turi jaustis patogiai ir galėti papasakoti savo istoriją. Tačiau jei pasakodamas ją vis iš naujo, ima jaustis nesaugus ir traumuojamas, tai gali tapti pavojinga. Visų pirma turi vertinti asmenį ir jo emocinį saugumą, o ne meno kūrinį.
– Tačiau ar gali būti, kad dokumentinis teatras gali būti savotiška emocinio gijimo forma, pasakojamoji terapija? Ar esate turėjusi panašių patirčių su asmenimis, su kuriais teko dirbti?
– Manau, kad turime būti labai atsargūs žiūrėdami į pasirodymą ir teatrą kaip į gijimo formą. Pasidalijimas istorijomis gali padėti gyti, jei jautiesi saugus, jei jauti paramą. Kai kuriems žmonėms buvimas kūrybingoje aplinkoje ir dalijimasis savo patirtimi taip pat gali būti gydanti patirtis.
Manau, kad tapdami savo patirčių atlikėjais, esame labiau pažeidžiami nei vaidinantys ką nors kita, taigi režisieriui tenka užduotis sukurti saugią aplinką repeticijose ir scenoje, kad tavo atlikėjai galėtų jaustis ramūs dalydamiesi savo patirtimi.
– Ar jūsų šalyje dokumentinis teatras, tokio pobūdžio spektakliai yra dažni?
– Čia, Jungtinėje Karalystėje, daugelis teatro trupių dirba dokumentinio teatro kūrimo ar dalyvaujamojo (participation lead) teatro principais. O šios rūšies spektaklių įvairovė yra begalinė.
Kai kurios trupės dirba griežtai verbatim principu (naudoja interviu metu surinktą medžiagą, transkribuotą ir atliekamą aktorių), o kiti dirba su dalyviais, pasakojančiais savo pačių istorijas. Taip pat yra ir tokių, kurie dirba naudodami scenarijų, paremtą interviu medžiaga, pjeses bei dokumentinę vaizdo medžiagą ir teksto dalis, paremtas iš dalies tiesa, o iš dalies – vaizduote.
– Kaip manote, ar savo poziciją scenoje išreiškiantys asmenys, iš pirmų lūpų papasakojantys visuomenei tai, ko didžioji jos dalis galbūt nežino ir apie ką net nesusimąsto, gali keisti situacijas, apie kurias jie kalba, visuomenės požiūrį, atkreipti dėmesį į problemas?
– Manau, kad teatras gali keisti dalykus. Papasakoti įtraukiamą istoriją, pasidalyti patirtimi, kuri gali įkvėpti žiūrovus daryti socialinius pokyčius, – tai gali būti labai stipru. Žinoma, nesakau, kad po spektaklio į gatvę išėjęs žiūrovas iškart tampa aktyvistu, tačiau jei pasodini sėklą, ji gali sudygti didesniais asmeniniais pokyčiais.
– O ką galite papasakoti apie etapą po dokumentinio teatro spektaklio sukūrimo – ar skausminga palikti savo herojus? Ar palaikote su jais ryšį?
– Mes visuomet palaikome ryšį su tais, su kuriais dirbome, iš kurių ėmėme interviu. Jei kalbėjome su žmonėmis ir naudojame jų žodžius pasirodyme, visuomet juos pakviečiame pasižiūrėti ir įsitikinti, ar tikrai visi patenkinti mūsų naudojamu turiniu. Tai būna sudėtingiausias spektaklio rodymo aspektas.
Jei dirbame su žmonėmis, kurie dalyvauja spektaklyje, visuomet rūpinamės jais ne tik per spektaklį, bet ir po jo – stengiamės kontaktuoti ir įsitikinti, ar jie nesijaučia atitrūkę nuo šios patirties.
Kiekvieno spektaklio kūrimas gali būti apnuoginantis ir žeidžiantis, o jei dar nesi profesionalus aktorius, gali būti sunku suprasti, kaip elgtis spektakliui pasibaigus ir kaip save apsaugoti.
– Kokia buvo jūsų patirtis Vilniuje, kai aną lapkritį vedėte kūrybines dirbtuves lietuviams teatro kūrėjams? Ir ko tikitės šiemet?
– Man be galo patiko dirbti su talentingais teatro kūrėjais Vilniuje. Visi buvo labai atsidavę teatro kūrimo ir storytelling procesui – buvo išties labai smagu. Kalbėjome, kaip ir nuo ko reikėtų pradėti turimos idėjos tyrimą verbatim teatro spektakliui, gilinomės į galimus paties tyrimo metodus bei spektaklio technikas.
Manau, kad Vilnius turi labai gyvybingą kūrybinę bendruomenę, buvo įdomu stebėti dalyvių įsitraukimą, bendradarbiavimą. Nekantrauju grįžti į Lietuvą vasarą, artimiau dirbti su teatro kūrėjais, gilintis į jų atsineštas temas bei pasidalyti savo patirtimi.
Vilniaus ir Lietuvos praeitis labai turtinga, esu tikra, čia galima rasti begalę įdomių istorijų – jau nekantrauju pradėti jų klausytis.
