„Aš turiu vieną taisyklę, kuria vadovaujuosi jau 50 metų ir kuri man padeda kiekvienoje gyvenimo situacijoje: jeigu jums sako „ne“ – niekada netikėkite. Jei išgirstate neigiamą atsakymą, galite palinguoti galva, bet niekada su tuo nesutikite ir visada ieškokite būdų pralįsti, apeiti tą užkardą, prasisukti, kad ir aplinkiniu keliu, taip, kad pasiektumėte, ko norite. Už savo svajonę reikia kovoti“, – pataria D. Ibelhauptaitė. Dalyvaudama Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Karjeros dienose su studentais ir bendruomene ji pasidalino savo išskirtine patirtimi ir patarimais, kaip surežisuoti sėkmingą karjerą ir gyvenimą.
Ką daryti, kai išgirstate „ne“?
D. Ibelhauptaitė pripažįsta – gyvenime teko išgirsti ne vieną „ne“. Šiuo žodžiu prasidėjo ir jos režisierės kelias. „Tais laikais Lietuvoje nebuvo kur studijuoti teatro režisūros, tad turėjau stoti į Maskvos teatro akademiją. Tada režisūra buvo vyrų profesija, o vieną moterį priimdavo tik kokį kartą per 5 metus. Konkurse dalyvaudavo 500–600 žmonių į vietą, nes laisvų būdavo tik 5“, – pasakojo D. Ibelhauptaitė.
Pirmą kartą į akademiją įstoti jai nepavyko – sakė, jog per jauna, mat tuomet į režisūrą dauguma stodavo jau turėdami vieną aukštojo mokslo diplomą. Įstoti pavyko iš trečio karto, nes, anot režisierės, priėmimo komisija suprato, kad ji važiuos tiek kartų, kiek reikė tol, kol įstos. Net ir pradėjus mokytis nebuvo lengva. „Per pirmą paskaitą dėstytojas man tiesiai pasakė, kad moterų režisierių nebūna. Supratau, kad aš esu nulio vietoje ir kad man darbo reikės įdėti kur kas daugiau nei kitiems. Atsidūrus tokiose situacijose būna labai baisu, nes atrodo, kad patekai į liūtų į narvą ir imi dvejoti, ar turėsi savyje pakankamai jėgų“, – prisipažino D. Ibelhauptaitė.
Bet kartu ir patarė – tokiais gyvenimo momentais svarbu priminti sau, kodėl tu tai darai, tikėti savo svajone. Anot jos, nereikia niekam kitam to aiškinti, svarbu pačiam žinoti, o tada kaip kokiame slalome galėsi aplenkti visas kliūtis ir judėti į priekį.
Režisierė atkreipė dėmesį, kad gyvenime dažnai mus žlugdo: mūsų darbus, idėjas, planus, tarsi norima, jog visi būtume vienodi, vidutiniški, saugūs.
„Aš šitą stadiją vadinu „vidutiniškai gerai“. Ji visiems yra saugi – esame pastovūs, vykdome planą, nekeliame jokių bangų. Bet jei esate asmenybės, kurios gyvenime nori pasiekti daugiau, nors mažyte dalele prisidėti prie to, kad pasaulis judėtų į priekį, „vidutiniškai gerai“ yra tai, kas po kelerių metų sukels didelį vidinį nepasitenkinimą. Net tada, kai iš jūsų norima ir tikimasi „vidutiniškai gerai“, jūs bandykite rasti galimybę padaryti dar 10 procentų daugiau, nei buvo prašoma. Genialumas, sėkmė ir išskirtinumas slypi tuose 10 procentų, ir ne visi juos įgyvendina“, – sakė D. Ibelhauptaitė.
Nuo kalno leistis lengviau nei į jį kopti
D. Ibelhauptaitė akcentavo, kad niekada nereikia bijoti norėti daug, kurti didelius planus, prašyti ir kviesti į savo projektus geriausius žmones. „Dar savo karjeros pradžioje aš supratau vieną dalyką – jei pradedi į karjeros viršūnę kopti nuo apačios, tai teks labai toli eiti. Bet jei pradėsiu nuo kalno viršūnės, ir ten man sakys „ne“, tai aš galėsiu eiti laipteliais žemyn ir vis klausti, kol mane priims. Nuo tos vietos ėjimas iki viršūnės bus trumpesnis nei nuo apačios“, – akcentavo režisierė.
Šį metodą ji pritaikė baigdama studijas akademijoje. „Aš nusprendžiau eiti į geriausią Maskvos teatrą. Teatro vadovą beveik ištiko šokas, kad aš ten nuėjau ir pasisiūliau statyti spektaklį. Po 20 minučių svarstymo jis man pasakė „daryk“, o vėliau prisipažino, kad per daugelį metų pas jį niekas nebuvo atėjęs su tokiu pasiūlymu. Matyt, visi bijojo“, – pasakojo režisierė.
Ji atkreipė dėmesį, kad pakliuvus pas geriausius, turi dirbti 10 kartų geriau ir greičiau, nes reikalavimai yra visiškai kito lygio. Tačiau D. Ibelhauptaitė ragina – niekada nereikia bijoti, jei turite gerą idėją ir pasitikite savimi.
„Net jei ir nepasitikite, nepamirškite, kad galima tai suvaidinti. Niekam nesvarbu, kaip jūs jaučiatės ketvirtą valandą ryto – ramiai miegate, dirbate ar verkiate. Nebūtina rodyti visų savo savybių, galima save pristatyti tik geriausioje šviesoje. Jei jau pakliuvote tarp didelių ryklių, į didelį baseiną, elkitės kaip vienas iš jų, nemanykite, kad esate silkutė“, – patarė režisierė.
Šiuolaikinis pasaulis reikalauja žmonių-multipleksų
Režisierė atskleidžia – pas ją dirbančius jaunus žmones ji apkrauna daugybe darbų ir kalba jiems apie žmogų-multipleksą. „XXI amžiaus žmogus turi būti ne tik ekspertas savo srityje, bet ir žinantis, mokanti, gebantis daug kitų dalykų. Žmogus-multipleksas gali ir parežisuoti, ir rekvizitą suklijuoti, jei sulūžo, ir pastovėti pardavinėdamas bilietus, ir į verslo susitikimą nueiti, ir interviu duoti. Iš mūsų komandos 28 operos solistai dainuoja didžiausiose Europos scenose. Kodėl? Nes tai yra žmonės, kurie anksti suprato, kad gerai dainuoti neužtenka – tu turi būti puikus aktorius, tu turi į save investuoti, nes tavo kūnas ir protas yra tavo instrumentai“, – sakė režisierė.
VGTU Karjeros dienų dalyviams D. Ibelhauptaitė priminė, kad universiteto baigimas nėra pabaiga, priešingai, tai gyvenimo kelionės pradžia. Kelionės, kurios metu renkama praktika, įspūdžiai, įgūdžiai ir patirtis į tą krepšelį, kuris daro jo savininką unikaliu, kitokiu, netradiciniu, išskirtiniu. Todėl režisierė ragina studentus būtinai pasinaudoti studijų metu suteikiamomis mainų galimybėmis.
„Reikia išvažiuoti į kitą šalį tam, kad įgautum kitų patirčių. Reikia pamatyti ir suprasti save pasaulio kontekste. Jei tu sėdi savo balkone ir galvoji, kad esi geriausias, tai yra visai kas kita, nei tai, kai jau apkeliavęs pusę pasaulio tu sėdi savo balkone ir žinai, kad esi geriausias“, – dėstė ji.
Pasak režisierė, holivudinės sėkmės istorijos versle, mene ir gyvenime yra tik istorijos.
„Aš nesutikau nė vieno sėkmingo žmogaus, kuriam viskas nukrito iš dangaus. Jei neįdėsite daug juodo darbo – niekas neįvyks. Juodas darbas yra pagrindas – tiek tobulėjant profesinėje srityje, tiek nuolat semiantis žinių, tiek plečiant akiratį. Kad ir ko jūs siektumėte, labai svarbu neužsidaryti dėžutėje, nevirti savo sultyse, bet matyti kontekstą ir pasaulį aplinkui“.
