Apie tai, su kokiais didžiausiais iššūkiais susidurta, kokie bus kuriami personažai ir kas svarbiausia, vaidinant vaikams, kalbamės su artistais.
- Šiuo metu intensyviai vyksta miuziklo repeticijos. Kaip sekasi, kokie didžiausi iššūkiai kyla ir kas smagiausia?
A.Lasytė: Nors tai komandinis darbas, didžiąją dalį laiko teko repetuoti savarankiškai mokantis kūrinius. Kompozitoriaus L. Vilkončiaus muzika labai įvairi, todėl nelengva ją išmokti. Taigi muzika ir buvo didysis iššūkis, o kartu ir smagumas. Kai pavyksta gerai padainuoti ne iš pirmo ir ne iš antro karto, jautiesi gerai padirbėjęs ir net nusipelnęs atostogų, o atostogos juk visada smagu.
Labai džiaugiuosi proga padirbėti su tokiais kūrybingais ir šiltais žmonėmis. Todėl cituoju kūrinio fragmentą, skirtą jiems: „Šlovė, šlovė, šlovė!“.
D.Vaitiekūnas: Kai prieš pusantrų metų kompozitorius L. Vilkončius pasikvietė supažindinti su šio kūrinio muzikinėmis idėjomis ir paklausė, ar gali rašyti specialiai mūsų komandai, pasijaučiau labai pamalonintas, įvertintas ir iškart sutikau. Mat su L.Vilkončiaus kūryba jau buvau pažįstamas.
Tąkart kompozitorius įspėjo, kad muzika nebus labai paprasta. Ėmiau nekantriai laukti pastatymo. L. Vilkončius savo pažadą tęsėjo ir parašė išties ritmiškai originalų kūrinį. Man asmeniškai didžiausias iššūkis šiame miuzikle yra muzika. Su kolegomis turėjome nemažai padirbėti, kad įsimintume visą penkiasdešimties minučių muzikinį tekstą.
Labai džiaugiuosi, kad su mumis sutiko dirbti puikus režisierius Evaldas Jaras. Esu taip pat dėkingas už galimybę scenoje susitikti su dirigentu Ričardu Šumila, kurį ne kartą mačiau diriguojant ir labai žavėjausi jo muzikalumu.
Kadangi mane patį profesinis likimas iš dramos teatro atvedė į muzikinį, šiuo metu tobulinu muzikinio teatro dainavimo įgūdžius pas profesorių Dereką Barnesą Londone. Esu dėkingas visiems „Benedikto ir Žirafos“ kūrėjams už galimybę pasitikrinti ir panaudoti tuos įgūdžius dainuodamas Lietuvoje.
Miuziklo žanras pas mus dar labai jaunas, jam nepelnytai klijuojama „banalaus žanro“ etiketė. Dar vienas sklandantis įsitikinimas – Lietuvoje nėra nei miuziklų, nei jų auditorijos. Aš labai tikiuosi, kad mums pavyks paneigti visus šiuos stereotipus.
G. Kuodytė: O man pirmiausia norisi pasidžiaugti, kad tenka dirbti su puikia komanda! Ypač džiaugiuosi tais, su kuriais dirbu pirmą kartą, – tai A.Lasytė ir D.Vaitiekūnas. Džiugina ir pažintis su dirigentu R. Šumila.
Su visais kitais komandos nariais esu ne kartą dirbusi teatre, o su kompozitoriumi L. Vilkončiumi esame pažįstami jau keletą metų – už tai esu dėkinga valstybiniam chorui „Vilnius“ ir jo vadovui Vladui Bagdonui. Tai jis prieš keletą metų mane suvedė su šiuo kūrėju pasiūlydamas režisuoti teatralizuotą koncertą pagal L. Vilkončiaus vaikiškas daineles „Dievo vabalo kelionė“. Jame su Laimiu ir „Vilniaus“ choru kartu vaidinome ir dainavome. Jau tuomet susižavėjau L. Vilkončiaus muzika, tad su džiaugsmu priėmiau iššūkį prie jos sugrįžti.
Esu baigusi M.K.Čiurlionio menų mokyklą, ir nors gyvenimas mane nuvedė į teatro pasaulį, širdyje vis tiek tikiu, kad muzika yra pats stipriausias iš visų menų (šypsosi).
Dabar laukia dar didesnis iššūkis, nes miuziklas „Benediktas ir Žirafa“ atliekamas ne tik su choru, bet ir su simfoniniu orkestru. Tai smagus išbandymas, bet ir atsakomybė kur kas didesnė. Repeticijos vyksta neįprastai. Tik įsivaizduojame, kaip viskas galėtų atrodyti scenoje, ir tai – ne teatro scenoje, bet koncertų salėje. Pusiau teatras, pusiau koncertas – keistas žanras (šypsosi).
- Miuzikle kuriate pagrindinius vaidmenis. Aistė įsikūnys į Žirafą, Dominykas taps Benediktu, o Gabrielia – jo močiute. Kokie Jūsų kuriami personažai?
A. Lasytė: Žirafa yra lyg pasipūtusi operos primadona, kuri ateina pas berniuką Benediktą apimta nuoskaudos ir pasipiktinimo. Ji be galo impulsyvi ir gali įsižeisti net tada, kai jos niekas neįžeidinėja. Tačiau Žirafa turi tam priežastį, kurią sužinosite, jei ateisite (šypsosi).
D.Vaitiekūnas: O mano Benediktas – labai smalsus ir ironiškas vaikas. Man labiausiai patinka, kad jis bandys nardyti tarp orkestro… riedlente!
G.Kuodytė: Aš močiutės personažą kuriu pirmą kartą gyvenime, taigi tai – dar vienas iššūkis. Man 44 metai, pagal amžių gal ir galėčiau jau būti močiute – turiu 20-metę dukrą, bet auginu ir mažą 4-metę dukrytę.
Šiaip ar taip, ir močiutės, ir mamos turi kuo rūpintis. Tik kurdama šį personažą kartais suabejoju, ar toji močiutė labiau rūpinasi anūku, ar pati savimi (šypsosi). Tačiau ji visą laiką apimta rūpesčių – to tikrai nesumeluosiu.
- Ar dažnai tenka dirbti su vaikais? Kas svarbiausia, vaidinant šiai auditorijai ir kas sunkiausia?
A.Lasytė: Kartais tenka. Mažieji žiūrovai yra labai įvairūs - kiekvienam patinka vis kitas žaidimas. Kartais tas žaidimas vieniems gali nusibosti, prailgti, išgąsdinti, kitiems priešingai – pakelti nuotaiką ir priversti pamilti personažus. Bet turbūt visų svarbiausia - viską, ką darai, pateikti kaip žaidimą.
D.Vaitiekūnas: Su jaunąja auditorija man teko susidurti ne kartą – dirbau ir televizijos laidoje, skirtoje moksleiviams, o prieš dešimt metų debiutavau „Keistuolių teatro“ statytame A.L.Webberio miuzikle jaunimui „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“.
Man atrodo, kad kuriant teatrą vaikams yra labai svarbu aiškumas ir nuoširdumas. Juk vaikai dar nemoka apsimesti, kad jiems įdomu, jeigu išties neįdomu.
G.Kuodytė: Man daugiausiai tenka dirbti su dideliais vaikais, nes esu Vilniaus Užupio gimnazijos teatro mokytoja. Turiu ir teatro studiją „Šeši pojūčiai“, kurioje renkasi ne tik paaugliai, bet yra ir mažųjų grupės.
Tiek mažiems, tiek dideliems galioja viena taisyklė – nemeluoti. Nėra jie tokie kvaili, kad juos apgaudinėtum, o ir kam to reikia?..
Miuziklo vaikams „Benediktas ir Žirafa“ premjera įvyks kovo 17–18 d. 12 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Bilietų galite įsigyti „Tiketos“, „Teatrai.lt“ ir Vilniaus kongresų rūmų kasose.
