Solistas S.Skjervoldas teigė, jog „klasikos atlikėjai turėtų daug ko pasimokyti iš popdainininkų“.
– Kaip muzika atėjo į jūsų gyvenimą? Kokia buvo pradžia?
– Muzika visada buvo šalia. Pradėjau dainuoti berniukų chore, kai man buvo 7–8 metai. Bet tai neužėmė daug vietos mano gyvenime iki tada, kai būdamas 21 metų tapau studentu. Tai nutiko visiškai atsitiktinai: sėdėjau bibliotekoje ir klausiausi Franzo Schuberto muzikos. Pradėjau klausytis „Winterreisen“ ir supratau, kad turiu dainuoti. Tai buvo smūgis. Taip viskas ir prasidėjo.
Keletą metų studijavau universitete norvegų ir rusų literatūrą, taip pat politiką, o po to pradėjau studijuoti muzikos akademijoje.
– Kas dar jums padarė įtaką pasirenkant muziko gyvenimą?
– Mano šeimoje nėra muzikantų, bet mano šeima mano pasirinkimui padarė daug įtakos. Mano tėvai buvo mokytojai. Mano tėvas buvo norvegų kalbos mokytojas. Aš užaugau namuose, apsuptas literatūros. Aš priartėjau prie muzikos per literatūrą.
– Kaip renkatės repertuarą?
– Repertuarą renkuosi pagal F.Schubertą. Yra nuostabių kompozitorių tiek klasikos, tiek šiuolaikinės muzikos, bet F.Schubertas yra mano geriausias draugas. Taip pat renkuosi iš vokiečių, prancūzų, britų koncertų dainų.
– Kaip atradote Lietuvą?
– Lietuva atrado mane. Yra ilga ir trumpa istorijos. Trumpa istorija tokia, kad mano žmona lietuvė. Aš ją sutikau prieš 15 metų. Gyvenome Norvegijoje, po to persikėlėme į Lietuvą gyventi.
– Kuo skiriasi auditorijos Lietuvoje ir Norvegijoje?
– Tai nėra itališkas stilius, bet vienas dalykas, kuris man patinka, kad daug jaunų žmonių lankosi operoje, daugiau nei Norvegijoje.
– Ar klasikinė muzika Norvegijoje populiari?
– Norvegijoje yra labai daug regioninių operos organizacijų, namų. Ir salės būna sausakimšos. Yra dainininkų, kurie dainuoja tiktai Norvegijoje. Taigi klasikinė muzika nėra tiktai sostinės reikalas. Vyksta daug festivalių. Ir tikrai labai aukšto lygio.
– Kas jums iššūkiai yra jūsų profesijoje?
– Mano padėtis specifinė. Aš nesu laisvai samdomas atlikėjas. Aš turiu antrą darbą, dirbu mokytoju. Yra dvi pusės: viena jų, kad mažiau laiko skiriu muzikai, kita – kad galiu save sėkmingai populiarinti ir daryti puikią karjerą tam, kad išgyvenčiau.
Man nėra svarbu dalyvauti labai gerame koncerte, man svarbu dainuoti tai, ką aš mėgstu. Man patinka muzika.
– Koks jūsų laisvalaikis?
– Man patinka mano darbai: mokytojavimas ir dainavimas. Tada šeima, vaikas, šunys... Labai vertinu tas retas akimirkas, kai galiu prisėsti paskaityti literatūros.
Ir... motociklas. Pavasaris vėluoja, o motociklas jau laukia manęs, kada aš ant jo užsėsiu. Daug kas nustemba, jog dainininkas lekia motociklu.
– Ar turite mėgstamų rašytojų?
– Išskirčiau 2 knygas, kurios mane lydi: Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ ir Vikramo Setho „Lygi muzika“ (angl. „An Equal Music“). Tai romanas apie meilę ir muziką.
Niekas taip gražiai nėra rašęs apie muziką ir kaip būti muzikantu. Kas jaudina muzikantą, žavi jį. Kaip muzika sujungia žmones. Ir kad muzika yra labai asmeniška ir privatu. Muzika taip pat dalijamasi su kitais muzikantais, kurie kartu atlieka kūrinį. Bet muzika yra ir privatu ir vieniša.
– Ar matote panašumų dainuojant klasikinę ir popmuziką?
– Aš manau, labai sveika yra klasikinės muzikos atlikėjui pasiklausyti popmuzikos. Man labai patinka Eminemas. Taip pat „Pink Floyd“, „Genesis“. Gali rasti nuostabių kompozitorių, kuriančių populiariąją muzika.
Manau, daug ko galime išmokti iš populiariosios muzikos. Bet niekada popdainininkas gerai neatliks klasikinės muzikos, kaip klasikos atlikėjas – populiariosios muzikos. Klasikinės muzikos atlikėjai gali daug ko pasimokyti iš popdainininkų.
Solistą S.Skjervoldą gyvai išgirsti galėsite jau šį sekmadienį Paliesiaus dvare.
