52-ejų muzikantas, kuris gros ir dainuos Vilniaus Kongresų rūmuose, turi liūdną gyvenimo istoriją.
Gimęs neišnešiotas, jis su dvyniu broliu dėl komplikacijų atsidūrė inkubatoriuje, ten abu berniukai apako, nes medikai nepasirūpino tinkama akių apsauga.
Tai nesutrukdė berniukui nuo mažens muzikuoti ir svajoti apie karjerą didelėje scenoje. Svajonė išsipildė – iš pradžių Majamyje jis tapo garsių popmuzikos atlikėjų pritariančiu muzikantu ir vokalistu, o praėjusio dešimtmečio pradžioje persikraustė į Niujorką ir pradėjo sėkmingą solinę karjerą.
Komplimentų jam negaili muzikantai Stevie Wonderis, Herbie Hancockas, TV šou vedėjas Davidas Lettermanas ir kitos ryškiausios pramogų pasaulio garsenybės.
Ir nesunku suprasti, kodėl – R.Midonas scenoje dainuoja, groja gitara, muša būgnelius, imituoja trimito garsus ir visa tai daro vienu metu. Jis atrodo iki kaulų smegenų įsijautęs į savo kūrinius, kuriuose susipina džiazo, popmuzikos, soulo, fanko ir bliuzo elementai.
Naujausias pernai išleistas atlikėjo diskas „Bad Ass And Blind“, pretendavo į prestižinį „Grammy“ apdovanojimą geriausio vokalinio džiazo albumo kategorijoje.
Dar šeštadienį Kauną atvykęs muzikantas jau spėjo apsilankyti muzikos instrumentų parduotuvėje, keliuose restoranuose, o sekmadienio vakarą mėgavosi britų atlikėjo Oli Silko koncertu Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje.
Koncerto laukiantis R.Midonas davė interviu „Lietuvos rytui“.
– Lietuvoje viešite antrą sykį – prieš ketverius metus grojote Vilniaus klube „Tamsta“. Ar ką nors pamenate apie pirmąjį koncertą?
– Buvau nustebęs, kad klausytojai taip gerai žino mano muziką. Kitas dalykas – viešbutyje, kuriame apsistojau, buvo argentiniečių restoranas. Mane tai gerokai nustebino.
Maistas taip pat buvo gardus ir autentiškas, kaip tikroje Argentinoje. Mano tėvas – iš Argentinos, tad aš tikrai šį tą išmanau apie maistą.
– Naujausias jūsų albumas šįmet pretendavo į „Grammy“ apdovanojimą. Ar nusivylėte, kai nelaimėjote?
– Šiek tiek. Visi norėtų laimėti. Bet aš džiaugiuosi, kad bent jau buvo nominuotas.
Buvo smagu ten būti, džiaugtis tuo renginiu.
Yra žmonių, kurie kalba, kad apdovanojimai – nebesvarbu.
„Grammy“ yra šūdas, kol tavęs paties nenominuoja. Tada jau sakai – o, būtų smagu laimėti. Turbūt atsainiai žiūri tik tie, kurie žino, kad niekada nelaimės. Arba tie, kurie jau laimėjo per daug, tad jiems nusispjaut.
Iškart pajutau, kad kai patekau į „Grammy“ pretendentų sąrašą, iškart padaugėjo kvietimų koncertuoti, mano dainų perklausų internete.
– Tai, ką darote scenoje, atrodo sudėtinga. Tačiau atrodo, kad visa tai jūs atliekate labai lengvai.
– Tai klaidingas įspūdis. Kiekvienas koncertas man – didelis iššūkis. Turiu daug repetuoti, darau tai kasdien. Reikia, kad apšiltų balsas, pirštai.
– Niekada neturėjote atsarginio plano. Nuo mažens tikėjote, kad tapsite muzikantu, nors tai atrodė labai sudėtinga. Kas jus vertė taip tvirtai tikėti savo svajone?
– Kiekvienas muzikantas privalo turėti šiek tiek kvailo pasitikėjimo savimi. Tai – šio darbo dalis. Kiekvienas muzikantas mano, kad taps superžvaigžde.
Dauguma netampa, niekada neišlenda iš gimtojo miesto barų. Bet tikėti reikia.
– Prieš porą dešimtmečių jūs buvote pritariantis Shakiros, Enrique Iglesiaso ir kitų žvaigždžių muzikantas. Atrodė, kad jūsų karjera susiklostė labai sėkmingai, ko dar galima norėti? O tada visa tai metėte.
– Viduje virė konfliktas – po galais, juk turėjau nuolatinį neblogą darbą.
Bet ir klausdavau savęs – ką, po velnių, aš čia darau? Negi tik to ir noriu – padėti kitiems? Buvau ambicingas, norėjau pasiekti daugiau.
Žmonės aplink sakė, kad esu beprotis, atsisakydamas darbo su tais garsiais žmonėmis.
Kita vertus, šio tūkstantmečio pradžioje darbų man sumažėjo.
Atlikėjai pradėjo naudoti daugiau technologijų, įrašinėti muziką namie. Muzikos verslas susitraukė, jame sumažėjo pinigų dėl įrašų piratavimo.
– Ar galite paminėti dainą, kurioje skamba jūsų balsas, bet žmonės galbūt to nežino?
– E.Iglesio hitas „Hero“. Ten skamba mano pritariantis vokalas. Kai kurios iš tų dainų, kurių įrašuose dalyvavau, visai neblogos, bet dauguma – visiškai kvailas, vidutiniškas popsas.
Dirbi studijoje su didele žvaigžde, ji dainuoja pro šalį, bet visi sako – bus gerai ir taip. Tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios norėjau eiti kitu keliu.
– Jūsų atradėju vadinamas legendinis prodiuseris Arifas Mardinas sakė, kad esate genijus. Kaip reaguojate į tokius apibūdinimus?
– Manau, tokius apibendrinimus reikėtų daryti po daugybės metų. Pasaulyje labai daug prastos, vidutiniokų kuriamos muzikos. Aš noriu lygiuotis į geriausius. Kai pasiklausau, kaip groja geriausi, praeina noras pūstis.
– Kas, jūsų nuomone, yra muzikos genijus?
– Wolfgangas Amadeus Mozartas. Žodžiu „genijus“ šiais laikais pernelyg dažnai švaistomasi, bet jis buvo genijus.
Pavyzdžiui, man dar labai patinka popmuzikos atlikėjas Paulas Simonas – jo karjera ilga ir įspūdinga bei įvairi. Jis atlieka puikią muziką ir sulaukė didelės sėkmės. Šie du dalykai labai retai dera – paprastai muzikantai turi arba viena, arba kita.
– Ar yra žanrų, kurių nelietėte, bet labai norėtumėte?
– Norėčiau parašyti kamerinės ar simfoninės muzikos kūrinį.
– Jūs nematote pasaulio. Susitaikėte su tokiu likimu ar jaučiate pyktį, kad gyvenimas jums išmetė tokias kortas?
– Būna labai sunkių akimirkų. Tačiau yra, kaip yra, kasdien turiu pabusti suvokdamas savo situaciją. Galiausiai pradedu joje įžvelgti teigiamų dalykų.
– Esate minėjęs, kad dėl aklumo garsus girdite kitaip nei dauguma žmonių.
– Visiškai taip. Kai pabudęs išgirstu žadintuvo garsą, vandenį duše, šiuose garsuose girdžiu muziką. Girdžiu ritmus, kuriuos skleidžia daiktai aplink mane. Viskas man yra muzika.
– Ko jums labiausiai reikia koncerto užkulisiuose?
– Citrinos ir vandens. Dar patinka, kai persirengimo kambaryje yra atskiras dušas ir tualetas. Ir būtinai turiu sočiai papusryčiauti, man tai svarbu. Jei nepavyksta, diena būna sumauta.
– Koks geriausias patarimas, kokį esate išgirdęs?
– Būk savimi. Tai visada geriausia, ką galima patarti muzikantui. Pasaulyje – milijonai atlikėjų. Iš jų išsiskirti gali tik individualumu, balsu, kūryba, o ne gebėjimu virtuoziškai groti.
