Siekia skatinti neįgaliuosius tobulėti
L. Glaveckienė džiaugėsi, kad plačiajai visuomenei pristatydama savo kūrybinę veiklą ir aktyviai dalyvaudama šalies kultūriniame gyvenime trupė „Palėpė“ viešina regos negalią turinčių žmonių galimybes. „Mūsų veikla – puikus socialinės ir kultūrinės aklųjų ir silpnaregių integracijos ir visuomenės švietimo pavyzdys. Įgyvendindami šį projektą, siekiame skatinti žmones suprasti, kad aklieji nėra prastesni už sveikuosius, žvelgti į juos ne kaip į kitokius, o kaip į labai panašius“, – sakė Klaipėdos regos ugdymo centro vadovė.
Vaidinimą „Renkuosi šviesą“ ruošė 12 žmonių trupė: 9 regos negalią turintys aktoriai ir 3 jiems talkinantys ugdymo centro darbuotojai. Šis pasirodymas – tai Klaipėdos neregių ir silpnaregių bendruomenės dovana valstybės 100-mečio ir organizuoto aklųjų švietimo Lietuvoje 90-mečio proga. Anot Klaipėdos regos ugdymo centro direktorės, vaidinimo idėja gimė, kai Lietuvos nacionalinis kultūros centras pasiūlė mėgėjų teatrams paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį ir kartu pagerbti filosofą Vilhelmą Storostą-Vydūną bei kitus kultūros šviesuolius, prisidėjusius prie šalies kūrimo.
Teatro trupė „Palėpė“ ir jos vadovai leidosi į kūrybinius ieškojimus ir sukūrė originalų scenarijų, į kurį įtraukė ne tik filosofo Vydūno, bet ir Lietuvos aklųjų organizuotos veiklos pradininko Prano Daunio figūras. „Pagrindinė vaidinimo mintis: nesvarbu, kad turi negalią, svarbu mokytis, tobulėti, turėti tikslą, išeiti į bendruomenę. Taip ir gimė spektaklio pavadinimas „Renkuosi šviesą“, – pridūrė L. Glaveckienė.
Šis „Palėpės“ kolektyvo vaidinimas kartu su kitais mėgėjų kolektyvais jau sėkmingai dalyvavo Lietuvos nacionalinio kultūros centro konkurse į Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos...“ teatro dienos „Sau, tautai, žmonijai“ dalyvių atranką. Trupė pakviesta pasirodyti jubiliejiniame renginyje. Po spektaklio aktoriai neslėpė – vaidindami jie nė kiek nesijaudino, ir tikino, kad jaudulį nugalės ir Dainų šventės renginyje, mat su savo spektakliais, kurių per trupės gyvavimo laikotarpį yra pastatę apie 12, jau apkeliavo visą Lietuvą.
Būdas prasiblaškyti ir jaustis tvirčiau
Vaidinime Pamario krašto dainas atliekanti 25-erių Raminta Stankevičiūtė nemato nuo gimimo. Tai nesutrukdė merginai baigti mokslų ir nuo pat mažens dalyvauti įvairiose užklasinėse veiklose, taip pat skambinti pianinu. Šiuo metu iš Pasvalio kilusi mergina dirba Klaipėdoje, o po darbų skuba į širdžiai mielas teatro repeticijas. „Man patinka, kad čia galiu pabendrauti su žmonėmis, prasiblaškyti, realizuoti save, atskleisti neatrastas savo savybes“, – tikino pašnekovė.
Panašiai jaučiasi ir kitas aktorius – 55-erių Algirdas Nekrevičius, atliekantis Vydūno vaidmenį. Vyras šiuo metu jau nebegali aktyviai dirbti, tad dalyvauti centro veikloje jam viena maloniausių veiklų. „Du kartus per savaitę repetuoju teatre, lankau ir kompiuterinio raštingumo užsiėmimus. Mano nuomone, gyvenimas yra judėjimas, bendravimas, todėl išeiti iš namų, susitikti su bendraminčiais, išvažiuoti į ekskursiją yra gyvybiškai svarbu“, – sakė daugiau nei prieš tris dešimtmečius dėl traumos darbe regėjimą praradęs vyras.
Vaidinime taip pat dalyvavusi Klaipėdos regos ugdymo centro kompiuterinio raštingumo mokytoja 32-ejų Viktorija Paimbrekytė-Jonauskienė įsitikinusi, kad saviraiška – tai būdas keliauti į priekį, tobulėti. „Bendruomenė leidžia jaustis tvirčiau, mes vienas kitam padedame, palaikome. Norime parodyti kitiems, kad galime ir norime integruotis, įsilieti į visuomenę“, – sako silpnaregė mokytoja.
Saviraiška ir užimtumas – kokybiško gyvenimo dalys
Klaipėdos regos ugdymo centre lankosi ikimokyklinukai, Socialinio ugdymo skyriuje vykdomos reabilitacinės programos regėjimo netekusiems suaugusiesiems: mokomasi Brailio rašto, kompiuterinio raštingumo, vykdomos orientacijos erdvėje ir savarankiško judėjimo programos, mokoma savitarnos, buitinių įgūdžių ir kitų svarbių dalykų, kurie labai svarbūs siekiant priimti savo negalią ir sėkmingai integruotis į visuomenę.
Centre veikia muzikos, keramikos, teatro būreliai, organizuojamos įvairios pažintinės veiklos, nes ne mažiau nei ugdymas akliesiems svarbi ir saviraiška, užimtumas. „Būrelius dažniausiai lanko šiek tiek vyresnio amžiaus žmonės, mat baigęs mūsų programas jaunimas dažnai įsidarbina.
Na, o nedirbantiems ar pensinio amžiaus neįgaliesiems labai svarbu išeiti iš namų, susitikti su bendraminčiais, integruotis į visuomenę. Teatrą yra lankęs buvęs ekonomistas, masažuotoja, medicinos sesuo ir t. t. Visi šie žmonės trokšta tokio paties aktyvaus gyvenimo, kokį turėjo iki negalios. Jie ateina į mūsų centrą niekada gyvenime nevaidinę, nešokę, nedainavę ir čia mokosi naujų neišdildomų patirčių“, – teigė ugdymo centro vadovė L. Glaveckienė.
Susiję straipsniai
