O.Rajehas – Libano choreografas, šokėjas, „Maqamat“ šokio teatro meno vadovas. Jis taip pat vadovauja bene garsiausiam arabų pasaulio šokio festivaliui BIPOD (Beiruto tarptautinė šokio platforma) ir daugelio kitų su šokiu susijusių sumanymų savojoje šalyje pradininkas.
O.Rajehas, apkeliavęs didelę dalį pasaulio, garsėja ir kaip šokio Artimuosiuose Rytuose aktyvintojas – jis su partneriais 2006 m. įkūrė regioninį šokio tinklą „Masahat“, kuris apima Libaną, Siriją, Jordaniją ir Palestiną.
„Maqamat“ šokio teatras su O.Rajeh spektakliu „Beytna“ (liet. „Mūsų namai“) gegužės 4 d. Menų spaustuvėje atidarys tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Ta proga kalbiname garsiausią šių laikų arabų pasaulio choreografą.
– Spektaklį, kurį atvežate į Vilnių, kūrė keturi choreografai iš skirtingų valstybių: jūs, Koenas Augustijnenas iš Belgijos, Hiroaki Umeda iš Japonijos ir Anani Sanouvi, gimęs Toge, gyvenęs Gabone ir Senegale. Jame dalyvauja ir jūsų motina. Kaip atsirado spektaklio idėja?
– Ketinau padirbėti ties tokia tema: kaip mes elgiamės su savo praeitimi, tradicijomis, socialiniais veiksmais, kurie mus supo vaikystėje ir kuriuos galbūt retsykiais vis dar atkartojame? Kartais atsiduriame ir tam tikrose konfliktinėse situaacijose su minėtais socialiniais papročiais.
Tarkime, kai buvau vaikas, mūsų visa giminė, apie keturiasdešimt žmonių, kiekvieną sekmadienį senelio namuose rinkdavomės pietų. Tai trukdavo visą dieną – dalindavomės naujienomis, dainuodavome, gamindavome maistą, valgydavome, ginčydavomės. Tai būdavo savaitės pabaiga, poilsio diena, o tuo pačiu pasirengimas kitai darbo ar mokyklos savaitei.
Toks buvo atskaitos taškas spektakliui, į kurį susikviečiau savo bičiulius choreografus, kuriančius kitaip nei aš. Mano motinos dalyvavimas – to socialinio ir kultūrinio atskaitos taško, iš kurio mes visi ateiname, pabrėžimas. Tai buvo galimybė kartu kelti ir socialinius, ir kultūrinius šių dienų klausimus. Spektaklyje tai parodyta iš skirtingų požiūrio kampų.
– Spektaklio metu gaminsite ir vakarienę, ar ne?
– Gaminsime tris patiekalus. Fatušą – salotas iš daržovių, kurias mes tam tikru būdu sumaišome. Dar – labai tradicinį libanietišką patiekalą, ruošiamą iš skirtingų rūšių pupelių. Trečiasis šiek tiek panašus į picą, pabarstytą prieskoniais. Prieskonius atsigabensime iš Libano, daržoves pirksime vietoje.
– Papaskokite, kaip jūs susidomėjote šiuolaikiniu šokiu?
– Atsitiktinai. Nesvajojau tapti profesionaliu šokėju – ketinau gilintis į fiziką, mane žavėjo mokslas. Man patiko ir rašyti. Tačiau pradėjau šokti folklorinius šokius, septyniolikos ėmiau lankyti profesionalias pamokas ir šokti su profesionalia trupe – šokio teatru „Caracalla“.
Studijavau grafinį dizainą Amerikos universitete Beirute, bet mečiau ir pradėjau studijuoti teatrą Libano universitete. Lankiau įvairias šokio, net ir baleto, studijas Beirute.
Svarbus dalykas, anuomet man padėjęs atverti akiratį, buvo Goethe's instituto Beirute biblioteka, kurioje nuolat žiūrėdavau vaizdajuostes iš Vokietijos ir kitų šalių – taip pažinau pasaulinę šokio istoriją.
Baigęs studijas Libane, išvykau magistro studijų į Angliją, Surrey universitetą. Ten užmezgiau ryšius su daugeliu užsienio trupių.
Po studijų grįžau į Beirutą ir pradėjau kurti. Pirmojo spektaklio „Geltonasis Beirutas“ 2002 m. sėkmė nustebino net mane patį. Iki tol Libane net pati libaniečių trupės gastrolių užsienyje galimybė buvo neįsivaizduojama.
Jei koks Libano kolektyvas kur nors važiuodavo, tai nebent į libaniečių diasporas. O su „Geltonuoju Beirutu“ mes pasirodėme festivaliuose Vokietijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Tunise, Egipte. Tie tarptautiniai kontaktai leido užsitikrinti šiokį tokį išgyvenimą.
– Šiuolaikinis šokis yra palyginti jauna meno sritis. Jo atsiradimas pasaulyje siekia XX a. pradžią, skirtingose šalyse jis prasidėjo skirtingu metu. Kas laikytina Libano šiuolaikinio šokio istorijos pradžia? Tie 2002 metai?
– Turbūt tuos metus galima laikyti šiuolaikinio šokio Libane pradžią. Aš nemėgstu sakyti, kad mes jį pradėjome, bet iki mūsų šalyje nebuvo net termino „šiuolaikinis šokis“.
Po karo, kuris baigėsi praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje, buvo mėginimų eksperimentuoti teatre su vizualiaisiais menais. Mes bene pirmieji ėmėme tai daryti šokyje. Tai buvo metas, kai atstatinėjo Beirutą, kai šalyje steigėsi užsienio fondai, finansavę kultūrą.
Tačiau aš nelinkęs kūrybos skirstyti į kategorijas – štai čia šiuolaikinis šokis, štai čia performansas, o štai ten – teatras. Man spektaklis yra tiesiog kūrinys, tam tikra kompozicija, kurios neturėtume riboti terminais. Etiketės kartais reikia nebent rinkodarai, bet ne pačiam kūriniui.
– Lietuva ir Libanas – labai skirtingos šalys, tačiau kai kuriais aspektais jas galima lyginti. Tarkime, pagal dydį, visuomenės sandarą (sudaro skirtingos religinės grupės), konservatyvumą. Ar sunku buvo savo šalyje imtis visiškai naujos meno rūšies?
– Ne, žmonės troško naujų dalykų. Libano visuomenė yra gan atvira naujovėms. Aš visąlaik jutau publikos energiją ir siekį turėti ryšį su tuo, kas vyksta pasaulyje – ne tik šokyje, bet ir kitose kultūros srityse.
Yra smalsumas ir motyvacija patirti naujus dalykus, noras turėti ryšį su atlikėjais, matyti scenoje ir šių dienų reiškinius, ne tik tuos, nuo kurių skiria tam tikras atstumas. Visa tai leido mums išsilaikyti tiek laiko darant tai, ką darėme. Tai buvo teigiama, palyginti su aplinkinėmis šalimis.
– Libano istorija permaininga: buvo ir karo su kitomis šalimis, ir pilietinio karo laikas. Paprastai neramumų laikotarpiais žmonėms labiau rūpi išgyvenimas, artimieji, šeima, o ne kultūra ar menas.
– Aš nesu tikras, kiek padėtis Libane mane išties veikia. Įtariu, kad aš ir kuriu dėl to, kad gyvenu Libane, kuriame vyksta karai ir kitkas. Gali būti, kad tai savotiškai įkvėpė mane daryti tai, ką darau.
Stengiamės daryti vertingus dalykus scenoje – kitkam nėra laiko. Būtent kultūra per karus ir konfliktus leidžia išsaugoti vertybes. Tai būtent tas metas, kai mums reikia kultūros, sąmoningumo, sugebėjimo užduoti nepatogius klausimus.
Juk ne tik Libane, bet ir visame pasaulyje gyventi tampa vis sudėtingiau, tad ir vienas tokios situacijos sprendinių yra kultūra, atvirumas, tarpusavio supratimas, kurį siūlo šiuolaikinė kultūra. Neįsivaizduoju Beiruto be visų meninių, kultūrinių veiklų, be festivalio, kurį rengiame.
– Jūs sumanėte regioninį šokio festivalių tinklą („Masahat Dance Network“), suvienijusį Libaną, Jordaniją, Palestiną ir Siriją. Mums net sunku įsivaizduoti, kaip jis gali veikti karo apimtame regione?
– Šokio festivalių tinklą pradėjome kurti 2006-aisiais. Spontaniškai. Siekdami sujungti tai, kas vyksta šiame regione, pažinti vieniems kitus, bendradarbiauti, imtis bendrų veiksmų.
Po kelerių metų keturių partnerių bendradarbiavimas pasiekė piką: užsienio trupė atvykdavo į mūsų festivalį Beirute, tada keliaudavo į Damaską (Sirija), Amaną (Joradanija) ir Ramalą (Palestina). Be abejo, po konflikto Sirijoje 2011-aisiais festivalis Damaske nutraukė savo veiklą, bet tęsiasi bendradarbiavimas tarp likusių trijų šalių.
– Kokie Libano ir Izraelio šokio bendruomenių santykiai?
– Jie yra problemiški, nes oficialiai Libanas ir Izraelis kariauja. Mūsų požiūriu, yra ir okupacijos bei kasdienės agresijos apraiškų prieš palestiniečius. Tad nėra nė kalbos apie bendradarbiavimą su kuria nors iš Izraelio organizacijų, kurią finansuoja tos šalies vyriausybė.
Tačiau mes neturime nieko prieš konkrečius asmenis, prieš Izraelio menininkus. Tikimės, kad jie atkreips visuomenės dėmesį į agresiją prieš palestiniečius. Kai kurie jų tai sėkmingai daro.
– Kaip jūsų festivalis finansuojamas? Kokia Libano kultūros politika?
– Viešojo kultūros finansavimo Libane beveik nėra. Valstybė finansuoja tik vieną orkestrą – jokių teatrų, šokio trupių ar kitų meno kolektyvų. Kultūra daugiausia susijusi su privačiomis idėjomis ir lėšomis.
Mes finansiškai ir idėjiškai esame visiškai nepriklausomi. Išlikti sudėtinga – reikia labai daug savanoriško darbo. Bet, žinoma, ieškome būdų, kaip padengti išlaidas nedarant meninių kompromisų. Tai nuolatinė kova.
– Jūs turite daugybę darbų: vadovaujate trupei, festivaliui, regioniniam tinklui, įkūrėte rezidenciją, prodiusuojate jaunus kūrėjus. Ar lieka laiko kūrybai?
– Taip, iki šiol aš dariau labai daug ir laikiausi principo „sau ir kitiems“. Kai grįžau iš Londono, pamaniau: na, gerai, kasmet ar kas dvejus metus sukursiu po spektaklį, parodysiu kartą kitą, ir viskas.
Tačiau pasidarė akivaizdu, kad reikia imtis struktūros, konteksto, kuriame tie spektakliai galėtų gyvuoti toliau, kuriame ši sritis galėtų vystytis. Bet dabar, kadangi padariau jau nemažai, noriu daugiau koncentruotis į savo paties kūrybą, choreografo darbą. Jau kokius penktus metus mėginu po truputį trauktis iš daugumos kitų veiklų.
– Kaip jūsų šeima vertina tą aktyvią veiklą? Ar lieka laiko jai?
– Dabar aš jau nebe vienas. Darbais, projektais dalijuosi su partnere Mia Habis. Nuo 2015 m. ji yra festivalio meno vadovė ir rengia jo programą.
