Šios operos veiksmas vyksta senovės Graikijos Kretos saloje, į kurią kaip karo belaisvė iš Trojos atgabenama karaliaus Priamo duktė Ilja. Tačiau G.Vicko Kreta labiau priminė vieną iš migrantų atakuojamų nūdienės Graikijos salų, o senovės valdovų karinį konfliktą režsisierius perteikė kaip šiuolaikinę Europą purtantį krikščioniškosios ir musulmoniškosios kultūrų susidūrimą.
Politinių peripetijų fone kūrėjai efektingai, pasitelkę mimanso artistes (choreografas Ronas Howellas) papasakojo meilės trikampio istoriją. Mat Ilija įsimyli jos tėvynę pavergusio Kretos karaliaus Idomenėjo sūnų Idamantę, kuris jai taip pat neabejingas. Tačiau Idomenėjas sūnui liepia imti į žmonas Elektrą, Argo karaliaus Agamemnono dukrą. O sužadėtinių kelionei į Argą sutrukdo jūroje kilusi baisi audra...
Kad scenoje stichijų ir aistrų šėlsmas atrodytų įtikinamai, vienam „Idomenėjo“ spektakliui prireikė daugiau kaip 2 litrų dirbtinio kraujo, 20 kilogramų kamštinės medžiagos drožlių, 3 litrų baltų kreidinių dažų, 18 kibirų vandens ir daugiau kaip 1000 helio balionų.
Bet visa tai – nereikšmingos detalės, palyginti su trimis valandomis nuostabios W.A.Mozarto muzikos bei tris mėnesius trukusiu intensyviu operos solistų, choro artistų, orkestro muzikantų darbu.
Premjeroje tiesiog triumfavo Idomenėjo vaidenį atlikęs Paulas Nilonas (Jungtinė Karalystė), nepabūgęs drastiškų jo personažui tekusių išbandymų. Solistas, net ir plakamas galingais vandens šliūksniais, dieviškai padainavo sudėtingiausią Idomenėjo ariją ir visą spektaklį žavėjo tiek vokalo grožiu, tiek ir scenine įtaiga.
Elektrą vietoje susirgusios Viktorijos Miškūnaitės įspūdingai įkūnijo Cornelia Ptassek (Vokietija), Idamantės partiją – Emmanuelis Faraldo (Argentina). Puikiai pasirodė Iljos vaidmenį atlikusi Aistė Pilibavičiūtė, Arbačę dainavęs Rafailas Karpis, Orakulo balsą įkūnijęs Liudas Norvaišas. Spindėjo LNOBT choras (vadovas Česlovas Radžiūnas), kuriam spektaklyje teko taip pat didžiulis krūvis.
Premjerą dirigavo pastatymo muzikos vadovas Johannesas Wildneris iš Austrijos.
