Šitaip prasideda Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatyto spektaklio „Aš – Moljeras“ (rež. Inesa Paliulytė) garsinis komentaras. Gegužę teatro menui neabejingi aklieji ir silpnaregiai šią nuotaikingą prancūzų dramos klasiko Moljero komediją per beveik dešimt dienų galėjo žiūrėti net du kartus. Nors kalbame apie akluosius, žodį „žiūrėti“ šiame pasakojime vartojame sąmoningai. Abu kartus spektaklis buvo rodomas pasitelkus pasaulyje sparčiai populiarėjantį garsinio vaizdavimo metodą, aklajam vizualinę informaciją perteikiantį jam suprantamu būdu.
Jau ketvirtas spektaklis
Lietuvoje šio metodo galimybes pirmasis suprato ir įvertino Vilniaus universiteto (VU) Kauno humanitarinis fakultetas, nuo 2012 metų pradėjęs rengti audiovizualinio vertimo specialistus. Garsinis vaizdavimas yra viena šio vertimo rūšių. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS), minėto fakulteto ir Nacionalinio Kauno dramos teatro bendradarbiavimas – akivaizdus pavyzdys, kaip teorinės tiesos ir universitete įgytos žinios pritaikomos praktiškai ir tampa naudingos daugeliui žmonių.
„Aš – Moljeras“ – jau ketvirtas spektaklis Kauno dramos teatre, parengtas taip bendradarbiaujant. Atėjęs į spektaklį aklasis gauna bevieles ausines, kuriomis girdi garsinio vaizdavimo specialisto parengtą komentarą. Trumpai ir tiksliai, nes ilgiems komentarams paprastai nepakanka laiko. Žodiniu vaizdu jam pateikiama informacija, kurios dėl savo negalios žmogus įprastai negautų, tai – scenos vaizdas, režisieriaus sprendimai, aktorių atliekami veiksmai, jų judėjimas scenoje, kūno kalba ir pan. Po kiekvieno tokio garsinio komentaro visada atsiranda bent keletas aklųjų, kurie būtinai pasidžiaugia: „Dabar spektaklį pamatėme ir mes!“
Spektaklio „Aš – Moljeras“ garsinį komentarą parengė VU Kauno humanitarinio fakulteto audiovizualinio vertimo studijų studentė Kristina Meilūnaitė. „Dalyvavau praktiškai visuose garsinio vaizdavimo spektakliuose nuo 2015 metų, – pasakoja mergina. – Auganti auditorija ir didėjantis tokių spektaklių poreikis – akivaizdūs. Visa tai dar labiau skatina domėtis garsiniu vaizdavimu ir norėti gilintis į šią sritį.“
Garsinio vaizdavimo metodas sėkmingai taikomas akliesiems pritaikant ir kitus vizualinius ar audiovizualinius objektus: filmus, nuotraukas, meno kūrinius ar jų parodas. Vienas naujausių šio metodo praktinio pritaikymo pavyzdžių – šį pavasarį sukurta ir po Lietuvą keliaujanti paroda „Aklas pasimatymas“.
Galimybė prisiliesti
Į garsinį vaizdavimą taikančius spektaklius regėjimo negalią turintys žiūrovai paprastai renkasi gerokai anksčiau. Jiems pristatoma spektaklio idėja, apibūdinama scenografija, pagal galimybes leidžiama paliesti vaidinimo metu naudojamus rekvizitus, aktoriai su būsimais „žiūrovais“ pabendrauja trumpomis frazėmis iš spektaklio. To reikia tam, kad aklasis lengviau atpažintų ir atskirtų personažus scenoje. Visa tai sudaro galimybę prie spektaklio tarsi prisiliesti.
„Aš – Moljeras“ irgi nebuvo išimtis, žmonės rinkosi gerokai prieš spektaklį. Teatro savanoriai, dėvintys specialias uniformas, jiems išdalino bevieles ausines su pulteliais, didžiosios scenos fojė spektaklio idėją pristatė režisierė ir aktorė Inesa Paliulytė. Aklieji išgirdo spektaklyje vaidinančių aktorių balsus.
„Aktorių balsų pristatymas nė kiek neglumina, publika visa tai labai šiltai priima, – sako aktorė Ugnė Žirgulė. – Jautiesi visiškai suprastas ir gerai matomas, nes labai detaliai atpasakojama personažo išvaizda, elgsena, apranga. Jei publika geranoriška ir nusiteikusi linksmintis, suprasti spektaklį netrukdo net regėjimo negalia.“
Pranoko lūkesčius
Spektaklį „Aš – Moljeras“ jau matė rekordinis skaičius aklųjų ir silpnaregių bei jų asistentų – beveik 450 žmonių. „Susidomėjimas teatro menu tarp aklųjų ir silpnaregių akivaizdžiai didėja, jau nebesutelpame ir į sales, – sako LASS respublikinio centro kultūros projektų vadovė Lina Puodžiūnienė. – 2017 metų pavasarį „Hamletą“ tame pačiame Kauno dramos teatre žiūrėjo 60 žmonių, metų pabaigoje Klaipėdoje rodytą spektaklį „Tėvas“ – jau 300. Dėl didelio susidomėjimo spektaklis rodytas du kartus. Šių metų pavasarį norinčių pamatyti „Aš – Moljeras“ buvo dar daugiau – beveik 450. Vėl teko spektaklį rodyti du kartus.“
L. Puodžiūnienė pastebi, kad į spektaklius su garsiniu vaizdavimu registruojasi žmonių iš visos Lietuvos – tiek iš didžiųjų miestų, tiek ir iš mažų miestelių. Patys susiorganizuoja transportą, suranda rėmėjų. Vilniečiai ir kauniečiai važiuoja pas klaipėdiečius, klaipėdiečiai – pas kauniečius. Ypač smagu, kad teatru „suserga“ jaunimas – „Moljerą“ drauge su suaugusiaisiais žiūrėjo grupė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro I–IV gimnazijos klasių moksleivių.
„Spektaklis „Aš – Moljeras“ labai patiko, nes tai komedija, ir ne bet kokia, o labai gera. Tame spektaklyje visiškai pamiršau savo problemas ir įsitraukiau į veiksmą. Buvo gera skaniai pasijuokti ir net nebegalvoti, kas bus rytoj. Tiesiog būti čia ir dabar. Tokiame spektaklyje, kur komentatorė per ausines pasakoja, kas vyksta scenoje, buvau jau trečią kartą ir tuo labai žaviuosi. Esu dėkinga tiems, kas sugalvojo tokią nuostabią išeitį akliesiems – sėdinčiam šalia nebereikia pasakoti, kas vyksta scenoje, pusei salės tai girdint. Jaučiausi lyg viską reginti, todėl man labai patinka tokia naujovė teatre“, – po išvykos į Kauną mintimis dalijosi spektaklį žiūrėjusi gimnazistė.
Anot režisierės I. Paliulytės, viskas, kas jungia žmones, yra prasminga. Spektaklį stebi mišri publika, bet salė, regis, alsuoja ir vertina vienu ritmu. „Džiaugiausi tokiu audringu reagavimu, nuoširdžiu juoku ir plojimais po patikusios scenos. Tai didžiausias įvertinimas kūrėjams. Jausti, kad esi suprastas – didžiausia kūrėjo laimė“, – sako režisierė.
„Sužinojęs apie garsinį vaizdavimą, net pats užsimaniau pabūti žiūrovo vietoje ir pažiūrėti (paklausyti) spektaklį kitaip. Tikriausiai būtų labai įdomi patirtis ir nauji pojūčiai, bet to negalėjau padaryti, nes visą laiką esu scenoje, o gaila! Labai džiaugiuosi, kad pagaliau ir regos negalią turintys žmonės gali lygiavertiškai dalyvauti kultūriniame gyvenime“, – sako pagrindinis aktorius, spektaklyje įkūnijęs net du personažus – patį Moljerą ir Arganą, Kęstutis Povilaitis.
„Vaidindamas regos negalią turintiems žiūrovams, nevaidinu kitaip nei visada, – sako nebe pirmą kartą spektakliuose su garsiniu vaizdavimu vaidinantis aktorius Andrius Gaučas. – Tikiu, kad tikras žiūrovas viską jaučia širdimi. Mano manymu, kiekvienas spektaklis artimoje ateityje turi būti prieinamas žmonėms, turintiems skirtingų poreikių, o tai, kas Kauno dramos teatre vyksta dabar – šiuolaikiška ir labai reikalinga.“
Kauno dramos teatro atstovė ryšiams su visuomene Jolanta Garnytė-Jadkauskienė pasakoja, kad teatras, bendraudamas su LASS ir VU Kauno humanitariniu fakultetu, stengiasi per sezoną parodyti bent po vieną spektaklį, pritaikytą regėjimo negalią turintiems žmonėms. Esama planų, kad tokių spektaklių būtų daugiau, bet apie juos kalbėti dar ankstoka. J. Garnytė-Jadkauskienė primena, kad Kauno dramos teatras kol kas vienintelis Lietuvoje turi ne tik akliesiems reikalingą garsinio vaizdavimo, bet ir kurtiesiems skirtą titravimo įrangą, o jos privalumus jau spėjo įvertinti ir gerai girdintys žmonės.
Supratimo ženklų daugėja
Garsinio vaizdavimo tėvynė – Jungtinės Amerikos valstijos. Čia apie 1964 metus švietimo darbuotojui aklajam Chetui Avery gimė sumanymas akliesiems komentuoti filmus. Garsinio komentaro idėja buvo palankiai sutikta ne tik pačioje Amerikoje, bet ir kitose šalyse, ir netrukus pradėjo kelionę per pasaulį. Bene daugiausia dėmesio garsiniam vaizdavimui Europoje šiuo metu skiriama Jungtinėje Karalystėje ir Ispanijoje, nors vokiečiai tikriausiai pasakytų, kad nė kiek nenusileidžia ir jie.
LASS siekia, kad valstybinėse įstaigose – teatruose, radijuje ir televizijoje – atsirastų garsinio vaizdavimo specialistų etatai. Kaip teigia L. Puodžiūnienė, Kultūros ministerija ir nacionalinis transliuotojas apie tokią galimybę anksčiau net nenorėjo girdėti. Nors nieko konkretaus šiuo reikalu dar nenuveikta, bet LASS jau klausomasi ir bandoma suprasti, ko ir kodėl norima. Vyksta konsultacijos su LRT vadovais ir specialistais.
Susiję straipsniai
