Premjerai besirengianti režisierė Gabrielė Tuminaitė subūrė ne tik spalvingą aktorių komandą, kurioje Eglė Gabrėnaitė, Gediminas Girdvainis, Indrė Patkauskaitė, Tomas Kliukas, Daumantas Ciunis ir kiti, bet ir pakvietė Lietuvoje bei užsienyje kuriančius žinomus menininkus. Viena jų – Londone gyvenanti ir kurianti rašytoja, eseistė, tapdisciplininio meno kūrėja Paulina Pukytė.
– Paulina, Žemaitės „Marti“ – tai jau antrasis spektaklis Vilniaus mažajame teatre (prieš tai – „Bedalis ir labdarys“, 2015 m.), kuriame jūs imatės dramaturgo plunksnos. Šį kartą jums ir vėl tenka „bedalių“ tema, tik jie gyvena jau kitame laike ir kitoje vietoje. Kaip šį kartą sekėsi kūrybinis procesas?
– „Bedalis ir labdarys“ – mano pačios knyga, kurią su režisiere G.Tuminaite pritaikėme scenai. Ši kartą kūrybinis procesas kitoks – Gabrielė pakvietė pritaikyti klasikinį lietuvių literatūros tekstą. Taigi darbas prasidėjo nuo pokalbių, kaip abi šį tekstą suprantame, ką jis mums sako. Pasirodė, kad suprantame labai panašiai, bet įžiūrime jame ir skirtingų dalykų, kai ką perskaitome savaip. Palyginti savo požiūrius, sudėti juos į vieną, sutarti, nesutarti, pasiginčyti yra įdomi ir, tikiuosi, produktyvi veikla.
– Pirmiausia dar kartą perskaičiau šį baisų Žemaitės apsakymą, o tada sureagavau. Teigiamai, nes supratau, kad dabar jį suprantu kitaip, plačiau nei tada, kai pastarąjį kartą skaičiau (mokykloje), ir kad tai labai geras tekstas apie moterį patriarchalinėje visuomenėje, visiškai nepraradęs savo aktualumo ir šiandien.
– Kokie prisiminimai, asmeninės patirtys jus sieja su šiuo kūriniu?
Susiję straipsniai
