Štai ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveiksle „Finale” iš ciklo „Sonata V (Jūros sonata)” išvystame šėlstančią jūrą – didelę bangą, tuoj prarysiančią keturis mažus laivelius. Paveikslo ryškūs kontrastai mums byloja apie itin dramatišką paskutinį, beprasmį kovoti su stichija, momentą.
Taip pat ir kompozitoriaus simfoninėje poemoje jūra vaizduojama didinga, nerami, itin ekspresyvi. Simboliška, jog kompozitorius poemos įžangoje panaudoja arfos pasažą, kuris klausytojus tarsi įveda į nuolatinį jūros bangavimo tempą, o jis kūrinyje vėliau pasikartoja būtent simbolizuodamas bangų romumą.
Spalio 28-ąją Filharmonijoje nuskambėjusiame Loretos Narvilaitės premjeriniame kūrinyje arfai ir orkestrui „Skambesys bangų sutampa su dangum” ramus bangavimas buvo girdėti nuo pat pradžių iki pabaigos.
Arfininkė Joana Daunytė, paskambinusi pirmąjį motyvą, akimirksniu nukėlė į ramią jūros pakrantę. Prisijungus Roberto Šerveniko diriguojamam Lietuvos nacionaliniam orkestrui, lyg aidui repetityviai atliepusiam pagrindinį motyvą, muzikinė linija ėmė sparčiai skraidinti į tolius, kažkur, kur iš tikrųjų „bangos palengva sutampa su dangum”.
Minimalistiniu komponavimo principu paremta pagrindinė tema galiausiai išsivystė iki skaidrios, romantinę dvasią atspindinčios muzikinės medžiagos. Pirmojoje dalyje justi folkloro motyvai, Lento dalyje itin iliustratyviai išnaudoti skirtingi orkestro tembrai, suskambėjęs arfos solo. Su sudėtingais smulkių natų verčių pasažais, kurie kone viso kūrinio metu buvo pagrindinė solistės medžiaga, J. Daunytė susitvarkė puikiai. Solistės partija buvo labai intensyvi, tad džiugu, jog turime stiprią jaunųjų atlikėjų kartą, galinčią atlikti tokius kūrinius.
Pirmajame programoje Magnuso Lindbergo kūrinyje simfoniniam orkestrui „Era” skambėjusio galingo orkestro tutti bei plataus orkestro diapazono L. Narvilaitė neišnaudojo. Jos kūrinys tapo puikiu kontrastu M. Lindbergo kompozicijai, nes aukštas registras ir iliustratyviai kūrinį puošę įvairūs orkestro instrumentai (pvz.: nuostabiai suskambėjęs klarneto solo) tapo pozityvia atsvara išraiškingai ir grėsmingai „Era”.
Maloniai nustebino gausus perkusijos išnaudojimas. Matyt, įvairesnėmis spalvomis puošti kūrinį kompozitorė pasitelkė mušamųjų sekciją, inspiruojama 2017-ųjų patirties, kuomet parašė kūrinį „Akataka”, skirtą marimbos ir perkusijos duetui. Šių metų kompozicijoje ji ir vėl panaudojo marimbą, taip pat varpelius, vibrofoną, bongus, kurie vaizdavo tarsi šokančią jūrą.
Visai kitaip perkusiją išnaudojo Julia Wolfe, savo kūrinį „riSE and fLY” dedikavusi britui Colinui Currie, kuris pats pasirodė šiame festivalio „Gaida“ koncerte.
Pirmoji dalis, skirta kūno perkusijai, kėlė įvairiausių apmąstymų. Ritmą kojomis, delnais, kumščiais beldžiame dar vaikystėje, tačiau toks muzikavimas vis rečiau sutinkamas ansambliuose, o ką jau kalbėti apie koncertus simfoniniam orkestrui.
Būtent tokiame kontekste skambantys ritmai, pasitelkiant tik kūną, dar kartą paskatino susimąstyti apie žmogaus kūną kaip instrumentą, netgi – labai sudėtingą. Kaskart išgauti aiškų garsą spragsint, mušant į krutinę ar į kelius – išties nelengva užduotis.
Solinė padala iš solisto reikalavo ypatingos ištvermės ir jam atsidusus publika lengvai nusijuokė – tai neeilinis eksperimentas akademiniame koncerte.
Antrojoje kūrinio dalyje atlikėjas grojo kibirais, skardomis ir visai nestebino tų, kurie jau yra matę feisbuko vaizdo įrašus, kuriuose Niujorko gatvės būgnininkai iš įvairiausių atliekų susikomponavę būgnų komplektą, charakteringais ritmais traukia praeivius.
Greičiausiai įdomiausias šio kūrinio aspektas buvo išvystytų muzikos instrumentų ir netobulinto žmogaus kūno sąveika. Kūno perkusija buvo tarsi natūralus, pirmykštis akompanimentas orkestro galybei.
Antrojoje dalyje skambėjęs Philipo Glasso koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui išsiskyrė iš tą vakarą skambėjusių kūrinių. Pilnas kartojamų džiazo motyvų vis dėlto, mano manymu, tapo savotiška vakaro „emocine duobe”. Orkestras ir solistai Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhaubtas kartojamus motyvus bandė interpretuoti vis kitaip ir kurį laiką jiems tai sekėsi, tačiau monotonijos išvengti buvo labai sunku.
Grįždama namo vis spėliojau, kokios priežastys buvo to minimalizmui būdingo, tačiau gerokai perdėto repetityvumo. Ar kompozitorius norėjo likti ištikimas klasikinei formai ir dėl to naudojo tiek daug kartojimų, kurie klausant, deja, nepasiteisino? Taip pat, vietomis, kuriose ritmas buvo ypač sudėtingas ir kuomet aiškiai įsiliejo mušamųjų sekcija, pritrūko vieningo skambesio su fortepijonais. Galbūt laiko trūkumas, o gal ir taip intensyvi perkusininkų programa tą vakarą lėmė šios padalos „sušlubavimą“.
Ir nors tai buvo emocinis šuolis žemyn, vis dėl to negalėjau atsigrožėti dviejų fortepijonų tarpusavio dinamišku derėjimu bei rezonansu tarp fortepijono ir kontrabosų su violončelėmis. Pianistų gebėjimas keturių natų frazės nepaleisti, ją emociškai tęsti, plėtoti kėlė didelę pagarbą.
Į vėlų šeštadienio vakarą mus išlydėjo sodriai užgautos oktavos žemajame klaviatūros registre, skaidriai „išdainuotos” oktavų slinktys ir, galiausiai, subtilus atlikėjų piano.
* * *
Spalio 28 d., 19 val., festivalį „Gaida“ tęsia įspūdingas pirmąkart į Lietuvą atvykusių niujorkiečių, grupės „Mantra Percussion“ koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Perkusijos „supermenais“ vadinamas ansamblis pristatys plačią šiuolaikinių kūrinių perkusijai panoramą, nuo Iannio Xenakio iki Julios Wolfe.
