Ypatingumą kūrė ir koncerto idėja – greta šiuolaikinės muzikos pristatoma Renesanso meistrų kūryba, kuri, be abejonės, iki šiol įkvepia ne vieną šiuolaikinės muzikos kūrėją. Fleitos virtuozas iš Italijos M.Zurria yra bendradarbiavęs su bene ryškiausiais šiuolaikinio pasaulio kompozitoriais. Tarp jų – Arvo Partas, Philipas Glassas, Kaija Saariaho, Sofija Gubaidulina, Gavinas Bryarsas ir daugelis kitų.
Fleitininkas rūpinasi naujų kūrinių fleitai sklaida, tad neaplenkiama ir Lietuva – M.Zurrios prašymu kūrinius fleitai ar fleitoms jau yra rašę Justė Janulytė bei Rytis Mažulis, beje, įdomus ir tikriausiai jau tradicija tapęs bendradarbiavimas su kompozitoriumi Ričardu Kabeliu.
Koncertas prasidėjo premjeriniu vakaro kūriniu – skambėjo Ryčio Mažulio „Carduelis“. Dešimčiai fleitų skirtas kūrinys pasirodė skaidrus, primenantis nuolatinį kopimą aukštyn. Tai nuoseklus kūrinys, kada iš fleitos solo pasažo muzikinė medžiaga išauga iki tirštos faktūros, bet kartu išlaikomas garsų judėjimo skaidrumas.
Žinoma, kompozitoriui artima kanono technika nepamiršta iš šioje kompozicijoje. Labai įdomi inspiracija kūriniui: „Būdamas vaikas, dažnai vartydavau Sankt Peterburgo Ermitažo galerijos katalogą ir ilgai žiūrėdavau į Leonardo da Vinci paveikslo „Madonna Litta“ reprodukciją. Galbūt mane žavėjo žalia pievele apaugusios kalvos, matomos tolumoje pro langą, gal įmantri suknelės praskiepo konstrukcija...
Bet nebuvau pastebėjęs, kad pieną geriantis kūdikis kairėje rankytėje laiko dagilį (lot. Carduelis). Manoma, kad paukštelis simbolizuoja Dieviškajam kūdikiui numatyto likimo ir nukryžiavimo nuojautą. Nežiūrint to, paveiksle vyraujančiam ramybės, nuolankumo jausmui perteikti pasirinkau paprastas muzikines išraiškos priemones“, – sako kompozitorius. Ir iš tiesų kūrinys skambėjo konsonansiškai, girdimi nuolat rotuojami ritminiai segmentai. Skaidri ir rami vakaro pradžia.
Iš karto po šio kūrinio skambėjo puikiai atliktas Christopherio Tye „O Lux“. Grakšti XVI a. kompozicija atlikta penkiomis fleitomis leido mintyse sau pasakyti „štai, kaip reikia kurti!“. Ši kompozicija parodė, kad Renesanso muzikos subtilybes išties verta pastudijuoti.
Vėliau skambėjo visai kitoks Jo Kondo „Pomphonos“ (2004) – kūrinys, sukurtas Prancūzijos fleitų orkestro užsakymu. Įdomi kūrinio harmonija, tačiau kompozicine prasme jis kiek nublanko prieš kitus, tarsi daugiau „draivo“ turinčius, arba tiesiog subtilesnius kūrinius. Galbūt dėl to, kad kūrinio forma buvo ne tokia aiški, kaip norėtųsi, arba jis išsitęsė kiek per ilgai...
Užtat atgaivino Johno Dowlando „Lachrimae antiquae“ (1605), o kartu dar kartelį nukėlė į praeitį. Penkių fleitų skambesy paskendusiose mintyse įsivaizdavau tik gražiausius dalykus. Buvo labai jauku, tyra.
O štai Kevino Volanso „7 Flutes“ (2015) man pasirodė įdomiausias vakaro kūrinys. Intensyvus ritmas, harmoninė kaita savaime vertė suklusti. Buvo gražu stebėti ir dirigentą, kuris tarsi baleto artistas rankomis ir visu kūnu tikrąja to žodžio prasme sušoko kūrinį.
Kartu šoko ir visas ansamblis. Labai tikslus, poliritmiškas kūrinys. Jame, ko gero, sutilpo labai daug. Kažkodėl beklausant pagalvojau apie R.Kabelio ar R.Mažulio kūrybą. Šis atrodė labai taiklus ir apgalvotas, savo skambesiu primindamas nenutrūkstantį ir mirguliuojantį audinį, kada tarsi nėra aiškiai suvokiamos kulminacijos, bet itin didelis intensyvumas sukuria savotišką transo būseną.
Šalia labai laiku ir vietoje atsidūrė ir Thomas Tallis. „Loquebantur variis linguis“ (XVI a.) buvo atliktas septyniomis fleitomis. Kūrinys puikiai susišaukė ir derėjo su prieš tai skambėjusiu, kas išties džiugino ir darė įspūdį.
Johno Lutherio Adamso „Strange Birds Passing“ (1983) pasirodė gana iliustratyvus, poetiškas ir labai gražus kūrinys. Verta tik pridurti, kad kūrinys lyrinės nuotaikos, labai melodingas. Fleitos triliai aiškiai iliustravo paukščius. Beje, paukščių tema yra būdinga kompozitoriaus kūrybai, todėl ir šis kūrinys yra tarsi tąsa 1974 – 1980 m. rašytam pjesių ciklui „Songbirdsongs“.
Johanneso Ciconios kanonas „Le ray au soleyl“ – intymus ir asmeniškas fleitų pokalbis, leidęs kelias akimirkas pasėdėti tiesiog užsimerkus, o kartu ir paklausyti trijų fleitų išpažinčių. Koncerto pabaigai – Steve‘o Reicho „Vermont Counterpoint“ (1982). Šiuo kūriniu M.Zurria kartu su „LT Flutes’ Orchestra“ nepaliko abejingų. Gaivališkos fleitos skambėjo patraukliai ir žavėjo profesionalumu.
Iš tiesų tokia nauja, nematyta, nelabai ir girdėta koncerto idėja nepaprastai nudžiugino. Tokia iniciatyva festivaliui suteikė tvirto originalumo ir aiškias kryptis ateičiai (?) – jungtis, kurtis, bendradarbiauti pačiais netikėčiausiais būdais. Ko gero, šis koncertas – vienas įdomiausių šių metų „Gaidos“ festivalyje.
* * *
Toliau „Gaidoje“ – net du išskirtiniai renginiai lapkričio 2 d., penktadienį, Šiuolaikinio meno centre. 18 val. vyks pokalbis su festivalio „Gaida“ kviestiniu kompozitoriumi Magnusu Lindbergu (įėjimas laisvas). 20 val. – garsiojo trimitininko Markuso Stockhauseno ir italų elekroninės muzikos kūrėjo MartuX-M bendro projekto „Atlas“ pristatymas. Šiame koncerte taip pat pasirodys ir slovėnų elektroninės muzikos kūrėjas Lifecutter bei specialų erdvinį projektą renginiui paruošęs lietuvių menininkas Miša Skalskis.
