Turbūt vienintelis nuspėjamas dalykas Mouse on Mars kūryboje yra nenuspėjamumas – kiekvienas jų albumas skiriasi nuo ankstesnio, kiekvienas pasirodymas gyvai būna vis kitoks. Jie parašė kūrinį simfoniniam orkestrui Kelno filharmonijos dvidešimt penkto jubiliejaus proga ir groja techno klubuose. Dirbo su Modeselektor, Bon Iver, Čikagos simfoniniu orkestru ir Musikfakrik ansambliu. Būtų sunku rasti grupę, pasižyminčią tokia įvairiapusiška diskografija kaip Mouse on Mars.
Naujausias jų albumas „Dimensional People“ prasideda minimalistiniais ritmais, kurie tikrai puikiai tiktų „Gaidos“ koncertuose filharmonijoje, o baigiasi roko rifais. Kartais net vieno kūrinio pradžia gali kardinaliai skirtis nuo pabaigos ir pakrypti visai kitokia linkme, nei būtų galima tikėtis.
Vienas duo narių Jan St. Werner interviu pasakoja, kad žmonės dažnai klaidingai įsivaizduoja, neva elektroninė muzika yra pernelyg mechaniška, monotoniška, kad ją kuriant nelieka erdvės laisvai improvizacijai ir intuicijai. Mouse on Mars šias klišes visiškai ignoruoja.
Jų kūrybos procesas ne mažiau nenuspėjamas, nei rezultatas: jie išbando vis naują programinę įrangą (o kartais ir patys prisideda prie aplikacijų kūrimo), improvizuoja grodami sintezatoriais, pažaidžia stalo tenisą ir kamuoliuko stuksėjimą panaudoja vietoj mušamųjų, ištęstas dviračio grandinės žvangėjimas tampa drone‘u...
Šitaip jie sukuria visiškai unikalų stilių – viena vertus, niekad nežinai, ko tikėtis, antra vertus, gali atpažinti Mouse on Mars braižą, nes... niekas kitas tokios muzikos nerašo. Koncerte klausantis, kaip Mouse on Mars dubstepo bosus derina su IDM mušamaisiais, vos po kelių taktų pereina prie džiazuojančios melodijos – bet tik keliolikai sekundžių, nes ją tuoj pakeis jungle breakbeat‘as – atrodo, kad vienu metu skamba visa dvidešimt pirmo amžiaus muzika, ir, kad ir kaip tai atrodytų neįtikėtina, viskas tarpusavyje dera.
Mouse on Mars tobulai pajaučia dvidešimt pirmojo amžiaus laikmetį, jo įvairovę. Kai stilių ir žanrų, atlikėjų, instrumentų, programinės įrangos, knygų, filmų ir koncertų tiek daug, kad atsirinkimas to, kas pačiam yra artima, užima daugybę laiko, kai mus nuolat lydi FoMO (angl. fear of missing out, baimė praleisti kažką įdomaus, nespėti patirti visko, ko norėtųsi), Mouse on Mars tai, kas kartais tampa mūsų laikmečio trūkumais, paverčia privalumais. Naudodami daugybę aliuzijų, skirtingų žanrų elementų ir sujungdami iš pažiūros nesuderinamus kontekstus, paveikumu ir įtaigumu jie nenusileidžia William S. Burroughs postmodernizmui.
Bet jei jų kūryba būtų tik racionalus bandymas įkontekstinti dvidešimt pirmojo amžiaus muziką ir tik intelektualiai dėlioti muzikinių citatų dėlionę, kažin, ar Mouse on Mars būtų tokie įdomūs. Galiausiai juk svarbiausia, kad Mouse on Mars veža.
Koncerte vietos buvo sėdimos – girdėjau, kad patys Mouse on Mars iš pradžių organizatorių prašė sėdimų vietų, paskui stovimų, paskui vėl sėdimų ir vis keitė pasirodymo koncepciją – bet ilgai išsėdėti nepavyko. Vos pasigirdus pirmiesiems ritmams ir agresyviems bosams, lydimiems žaismingos perkusijos, keli klausytojai išbėgo šokti prie scenos. Vietos prie scenos vis mažėjo, netrukus prisipildė ir tarpai tarp kėdžių, o koncertui įpusėjus daugiau nei pusė klausytojų šoko pagal vis besikeičiantį ritmą.
Į koncertą ėjom nežinodami, ko iš Mouse on Mars tikėtis, o ir „Gaidos“ publika buvo labai įvairi – pradedant kompozitoriais ir profesoriais, baigiant Vilniaus naktiniame gyvenime aktyviai dalyvaujančiais klubinėtojais – bet galiausiai visi radom sau kažką artimo: intelektualų žaidimą muzikiniais kontekstais, vis greitėjantį beatą, pagal kurį negali nustoti šokti, o gal ir viską vienu metu.
Galiu užtikrintai rašyti – geriausias vakarėlis, kuriame buvau pastaruoju metu, vyko „Gaidoje“. Ir negaliu atsidžiaugti, kad šiame festivalyje vis daugėja elektroninės muzikos: paprastai festivalį užbaigdavo vienas elektroninės muzikos atlikėjas, o šiemet sulaukėm net trijų. Užuomina festivalio organizatoriams – tikiuosi, kad taip bus ir kitąmet!
