Tris kartus norėjau su juo pasikalbėt, kai Jis repetavo „Cinką“. Užsispyrusi ėjau į tas repeticijas, laukdavau Jo už durų, kol Jis man pasakė: „Duosiu aš jums tą interviu. Vėliau. Patikėkit, aš tiesiog nieko nebeturiu ką pasakyti...“ Ir susiėmęs galvą rankomis ilgai tylėjo... Atrodė labai pavargęs ... Ir aš, kažko susigėdusi, išėjau.
Pamačiau Jį prieš kelias dienas Mažajame teatre, susitikime. Kalbėjo nedaug, užsirašiau Jo žodžius. Jie ir dabar skamba iš mano diktofono. „Režisierius sudrasko ir aktoriai. Negailestingai pjauna kaip žvėrys savanoj. Buvo tokių metų, kuriuos noriu pamiršt... Ir santykiai juodi, ir nesiseka…“
Jį draskė daug kas, ypač Lietuvoj, kur mes Didžiuosius savo talentus įvertinam užuojautos pareiškimais, na, dar kokią premiją paskiriam. Bet talentams reikia ne to…
Kažkada dariau su Juo interviu Florencijoje, kur Jis pastatė pirmą operą. Susėdom vidury kažkokios aikštelės ant akmenų ir kalbėjome. Jis rūkė cigaretę po cigaretės ir pasakė daug karčių žodžių... Kai Jo nebėra, nebeturiu teisės jų cituoti. Bet atsisveikindama Jo paklausiau: „Ar Jūs kada nors dar pastatysite tokį spektaklį kaip „Dėdė Vania“ ar „Pirosmani, Pirosmani“? Kad kristų scenoje ne akmenys ar ledo luitai, kur kentėtų ne Hamletas, Lyras, bet tiesiog norėtųsi prisiglaust prie žmogaus“?
Mačiau, kad tas klausimas Jį sujaudino. „Gal. Bet kai užsikeli pats sau tokią aukštą kartelę, nebegali grįžti prie žemės...“
Per šį paskutinį susitikimą Mažajame teatre aš kėliau ir kėliau ranką, norėdama užduoti Jam tą patį klausimą. Bet nepavyko gauti žodžio.
Ką Jis būtų atsakęs? Turbūt – NIEKADA.
