Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas M.Pitrėnas prieš aštuonerius metus debiutavo Sankt Galeno operoje, o nuo šio sezono yra ir jos vyriausiasis dirigentas.
Iki šiol 44 metų menininką su nedideliu Šveicarijos miestu siejo tik darbas – maestro nuvykdavo ten trumpam ir apsistodavo išsinuomotame nedideliame bute prie pat koncertų salės „Tonhalle“.
Tačiau pirmąją šių metų dieną, iš karto po šventinio koncerto Filharmonijoje, jis išsiruošė į Sankt Galeną su visa šeima. Į Šveicariją išskrido ir maestro žmona dainininkė Ieva Prudnikovaitė-Pitrėnė, ir abi dukros – šešiametė Veronika ir pustrečių Magdalena.
Menininkai emigravo? Tokie gandai jau kurį laiką sklandė Lietuvoje.
– Jau išgabenote į Šveicariją viską, ko prireiks šeimos gyvenimui? – pasmalsavo „Lietuvos rytas“.
– Neemigravome ir neišskridome į „šiltuosius kraštus“ ilgam.
Tai tik darbo išvyka. Rengsime su Ieva premjerą Sankt Galene – pirmą bendrą darbą per visą mudviejų bendravimo dešimtmetį. Todėl ryžomės iškeliauti su vaikais.
Mums labai pasisekė, kad Šveicarijoje netoliese gyvens mokytoja iš Lietuvos. Ji pažadėjo padėti mokytis mūsų pirmokei Veronikai. Pasižiūrėsime, kaip seksis ten visiems gyventi mėnesį. Premjera įvyks vasario pradžioje.
Ar kursimės Šveicarijoje, dar nenusprendėme. Kol kas nesusiradome ir erdvesnio būsto, nes senasis ankštokas. Tačiau jis turi daug privalumų – gyvensime gražioje senamiesčio vietoje, tik pora minučių nuo mūsų darbo vietos.
Iki vasaros turėtų paaiškėti, ką darysime toliau. Sankt Galene turiu sutartį penkeriems metams.
– O Ievos sutarčiai jūsų balsas turėjo įtakos?
– Ji buvo žinoma Sankt Galene dar prieš tai, kai tapau ten vyriausiuoju dirigentu, – labai sėkmingai debiutavo „Eugenijuje Onegine“. Taigi man nereikėjo imtis žygių, kad galėtume susitikti premjeroje.
Vasario pradžioje aš diriguosiu Sankt Galene dvi retai atliekamas vienaveiksmes rusų pasakas – Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operą „Koščejus nemirtingasis“ ir Igorio Stravinskio „Lakštingalą“.
Abiejose dainuos Ieva. Pavasarį jos Šveicarijoje laukia ir visiškai nesusijusi su manimi premjera – Claudio Monteverdi „Popėjos karūnavimas“.
– Jūs esate įtakingas Sankt Galeno operoje?
– Pamažu įgyju įtakos – mano nuomonės ne tik klausiama, bet ir paisoma. Mat priklausau direktorių tarybai kaip Sankt Galeno simfoninio orkestro ir operos teatro vyriausiasis dirigentas. Tai bendra institucija, kurią valdo ta taryba, vieno meno vadovo ten nėra.
Dar turime dramos teatrą, kurio direktorius taip pat priklauso tarybai.
– Gal Sankt Galeno scena dabar dažniau įsileis lietuvišką muziką ir lietuvių menininkus?
– Simfoniniuose koncertuose baltiška gaida ten suskamba ne taip retai.
Pavyzdžiui, šį sezoną dirigavau koncerte Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir latvio Pėterio Vasko kūrinius. Šveicarus tikrai sudomino daugialypis M.K.Čiurlionio talentas, jie susižavėjo kompozitoriaus simfonine poema „Miške“. Vis sulaukiu prašymų grįžti prie jo muzikos.
Tačiau teatre lietuvių veikalai vargu ar skambės – nelabai turime įdomių, galinčių atstovauti mūsų regionui ir kultūrai.
Mes neturime daug ir tokio kalibro žvaigždžių, kokias linkę matyti savo scenose šveicarai. Jie nemažai moka artistams, tad kviečiasi ryškiausias muzikos pasaulio asmenybes.
Man labai patinka ir tai, kad šveicarai nepataikauja žvaigždėms, – oriai išsako savo reikalavimus, nedarydami nuolaidų, kad suderėtų mažesnį honorarą. Jie linkę patys „užsakyti šampaną“. Tai garbingi, normalūs kūrybos santykiai.
– Vadovauti simfoniniam orkestrui Lietuvoje ir Šveicarijoje turbūt irgi ne tas pat?
– Daug pasako faktas, kad Sankt Galeno orkestrą sudaro daugiau kaip 20 tautybių muzikantai, šveicarų jame – mažuma. Kolegoms buvo daug džiaugsmo, kai neseniai konkuruoti dėl vietos orkestre panoro tautietė. Deja, šveicarei laimėti konkurso nepavyko.
Į laisvas vietas Sankt Galeno simfoniniame orkestre pretenduoja muzikai iš viso pasaulio – atranka didžiulė.
Pavyzdžiui, į kontrabosų grupės koncertmeisterio vietą buvo 117 paraiškų, į arfos – per 70. Ir vis tiek ne visada pavyksta iš karto rasti norimą atlikėją, nes renkamės žmones ne tik pagal profesinį lygį, bet ir pagal asmenines savybes.
Kiekvienas artistas bando įlieti į orkestro vaivorykštę savo spalvą. Vakarų mokykla čia puikiausiai sugyvena su buvusio sovietinio bloko atlikėjų patirtimi. Rezultatai fantastiški! Kolektyvas gali atlikti visokią muziką, jį lengva įkvėpti, jis įvykdo bet kokius pageidavimus.
– Kaip jums sekasi suderinti pareigas Vilniuje ir Sankt Galene?
– Labai gerai. Krūvis čia ir ten panašus, dar lieka laiko pabūti su šeima.
Sankt Galene per sezoną turiu parengti dvi spektaklių premjeras ir aštuonias simfonines programas. Vilniuje įsipareigojau pristatyti su LNSO ne mažiau kaip dešimt programų, bet išeina daugiau su gastroliniais pasirodymais ir koncertais regionuose.
Pirštą laikyti ant pulso man padeda ir Nacionalinės filharmonijos skaitmeninė koncertų salė. Galiu matyti internete LNSO koncertus, kaip dirba kiti dirigentai.
Nuo rytdienos manęs laukia intensyvi savaitė ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Diriguosiu keturis spektaklius, be to, prasideda darbas prie „Turandot“ premjeros.
– Ne paskutinį kartą sutikote Naujuosius Lietuvoje?
– Naujuosius visada švenčiu ir švęsiu su LNSO. Tai sentimentai ir tradicija. Noriu metus sutikti su šiuo orkestru ir tais, kurie man brangūs, Vilniuje. Kitokių planų kol kas neturiu.
