Maestro Gintaras Rinkevičius didžiuojasi orkestru, bet gerbūvio vis nėra

Prabėgo lygiai trys dešimtmečiai nuo tada, kai 1989 m. sausio 30 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre suskambo pirmieji maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamo tuometinio Jaunimo simfoninio orkestro garsai. Sausakimša salė klausėsi užgniaužusi kvapą – tai buvo naujo kultūrinio reiškinio, visos muzikinės eros pradžia.

 Diriguoja G.Rinkevičius.<br> D.Matvejevo nuotr.
 Diriguoja G.Rinkevičius.<br> D.Matvejevo nuotr.
G.Rinkevičiaus diriguojamas LVSO vasario 1-ąją pakvies į 30-mečio koncertą.<br> D.Matvejevo nuotr.
G.Rinkevičiaus diriguojamas LVSO vasario 1-ąją pakvies į 30-mečio koncertą.<br> D.Matvejevo nuotr.
G.Rinkevičiaus diriguojamas LVSO vasario 1-ąją pakvies į 30-mečio koncertą.<br> D.Matvejevo nuotr.
G.Rinkevičiaus diriguojamas LVSO vasario 1-ąją pakvies į 30-mečio koncertą.<br> D.Matvejevo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Ieva Bačiulytė

Jan 21, 2019, 9:01 PM, atnaujinta Jan 27, 2019, 2:02 PM

„Kaip Sajūdžio mitinge, mūsų orkestre buvo tikra euforija“, – pirmąsias orkestro gyvavimo dienas prisimena Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyr. dirigentas G.Rinkevičius.

Ir nors šiandien Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro reikšme Lietuvos muzikinei kultūrai jau niekas neabejoja, maestro G. Rinkevičiaus vadovaujamam kolektyvui vis dar tenka kovoti už simfoninei muzikai pritaikytą koncertų salę ir įrodinėti profesionaliosios muzikos svarbą.

 –  Maestro, šiek tiek prisiminkime istoriją. 1985 m., kai laimėjote prestižinį Herberto von Karajano dirigentų konkursą, jums buvo pasiūlyta suburti savo orkestrą. Kokia buvo pradžia?

 – Tai buvo išskirtinis laikotarpis. Galbūt ne vien dėl to, kad laimėjau H.von Karajano konkursą, man buvo pasiūlyta įkurti simfoninį orkestrą. Žinoma, tikiuosi, kad vis dar yra muzikos mėgėjų, kurie žino, kas toks buvo H.von Karajanas ir kokią reikšmę turėjo tarptautinis H.von Karajano fondo dirigentų konkursas. Aš mačiau patį H.von Karajaną, jis dirbo su manimi kaip su konkurso finalininku – esu laimingas žmogus, kad teko pamatyti jo akis.

Prisimenantys istoriją žino, kad po konkurso gavau pasiūlymą tapti Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu. Galbūt tai irgi tapo tam tikru postūmiu. Lietuvoje jau seniai buvo galvota apie naujo simfoninio orkestro steigimą ir kaip tik susiklostė labai palanki situacija: noras steigti simfoninį orkestrą, jauno dirigento laimėjimai ir jo kvietimas diriguoti svetur, galbūt valdžios nenoras prarasti to dirigento ir trijų ministrų meilė muzikai.

Tuometis aukštojo ir specialiojo viduriniojo mokslo ministras Henrikas Zabulis, kuris ir įsteigė Jaunimo simfoninį orkestrą, kultūros ministras Jonas Bielinis ir finansų ministras Romualdas Sikorskis tikrai buvo simfoninės muzikos gerbėjai.

Žinoma, svarbus dar vienas momentas – nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Mūsų laisvės siekiai tuo lmetu buvo neatsiejami nuo kultūrinių siekių, nacionalinis ir kultūrinis atgimimas ėjo kartu. Manau, kad tai buvo laimingiausias ir daugiausiai vilčių teikiantis laikotarpis.

Manau tai, kad dabar politika ir kultūra yra skirtingose barikadų pusėse, yra visiškai neteisinga. Esu įsitikinęs, kad be kultūros vystymosi ir sklaidos, be kultūrinės edukacijos žymiai sunkiau klostosi ir ekonominiai bei politiniai dalykai.

 – Į pirmąją repeticiją jūsų vadovaujamas orkestras susirinko 1988 m. gruodį. Kokia atmosfera buvo tuo metu?

 – 1988 m. lapkričio 14–15 d. įvyko konkursas į tuometį Jaunimo simfoninį orkestrą, o gruodžio 5 d. – pirmoji orkestro repeticija. Pirma repeticija truko 25 minutes, mes pagrojome Ludwigo van Beethoveno Penktosios simfonijos fragmentus.

Muzikantai buvo tokie pakylėti, visi tarsi apimti euforijos – kaip Sąjūdžio mitinge Vingio parke. Net nedariau ilgesnės repeticijos – visi pasiėmė gaidas, visi grojo labai puikiai, visų akys degė. Tarsi visi būtų norėję pasakyti vienas kitam: tu – mano kolega, tu – mano draugas, aš tave myliu ir mes kartu padarysime labai gerą darbą, sukursime tikrą kultūrinį įvykį.

Tai buvo tikrų tikriausia euforija – buvo aišku, kad mes dalyvaujame kuriant naują kultūros reiškinį.

 – Tuometį orkestrą sudarė daugiausiai jauni muzikantai. Jums pačiam tuomet buvo 28-eri. Panašu, kad nestigo nei drąsos, nei ambicijų. Muzikologė Jūratė Katinaitė rašė, kad „orkestro parengtos programos buvo lyg repertuarinis sprogimas sostinės muzikiniame gyvenime“. Kokią orkestro veiklos viziją tuo metu turėjote? Koks buvo jūsų kelias, jūsų požiūris į muziką?

 – Mes nėjome kažin kokiomis naujomis kryptimis. Tiesiog buvome jauni. Simfoniniai orkestrai, kuriuose groja jaunimas, skiriasi nuo akademinių simfoninių orkestrų. Skiriasi polėkiu ir emocijomis, kurios galbūt kai kada ir trukdo atlikimo akademinei kokybei, bet užburia ir užvaldo publiką, nes kyla iš didelės meilės muzikai. Aš manau, kad mes stengėmės tai išlaikyti visus tuos 30 metų.

Anksčiau manyta: kuriasi naujas simfoninis orkestras – antras simfoninis orkestras, kuris galbūt taps konkurentu kitam. Ką pasirinks publika? Juk tada nelabai vaikščiodavo į simfoninės muzikos koncertus. Jau vieno orkestro Lietuvai buvo lyg ir per daug, bet atsiradus antram, dviejų tapo per mažai. Todėl, kad atsirado programų, atlikėjų įvairovė – konkurencija geriausia prasme.

Galiu pasakyti be perdėto kuklumo: mūsų orkestro atsiradimas pakėlė visą šalies muzikinę kultūrą į kitą lygmenį, nes Filharmonijos simfoninis orkestras taip pat pradėjo daryti geresnes, įdomesnes programas, daugiau apie tai galvoti. Juk kam galvoti, kai esi vienas vienintelis?

Kaip konkuruoja krepšinio komandos, taip ir simfoninių orkestrų Lietuvoje turi būti ne vienas ir ne du. Deja, pas mus visi supranta krepšinį, bet labai mažai kas supranta simfoninę muziką. O panašumų yra tikrai labai daug: ir vienur, ir kitur reikia treniruotis, krepšininkai turi rungtynes, mes – koncertus.

Atstovaujame Lietuvos profesionaliajai muzikinei kultūrai ir mūsų profesija turi būti laikoma tokia pat prestižine kaip medikų, chirurgų. Aš ne šiaip sau taip kalbu – manau, kad nei biurokratai, nei didelė visuomenės dalis nesupranta, kam reikalinga profesionalioji muzika. Laikas suprasti.

 – Veiklos pradžioje orkestras itin daug gastroliavo. Kas tuo metu skatino keliauti? Kas labiausiai įsiminė iš tų laikų?

 – Viena vertus, mes buvome jauni, todėl būdavo labai įdomu važiuoti į kitus kraštus. Antra vertus, tai buvo būdas išgyventi, užsidirbti. Lietuvoje ekonominė padėtis tuo metu buvo labai prasta – kartais trijų dienų dienpinigiai, kuriuos muzikantai gaudavo per gastroles, sudarydavo jų mėnesio atlyginimą.

Buvo ir sunkių, ir įdomių, ir paprastų, ir kūrybiškai svarbių, ir labai varginančių gastrolių. Pavyzdžiui, kartais reikėdavo groti koncertą Šiaurės Italijoje, o kitą dieną jau būti Sicilijoje.

Vienos pirmųjų ir įsimintiniausių gastrolių įvyko 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Maskvoje tuo metu kaip tik vyko pučas, nebuvo aišku, kas laukia Lietuva, o mes gastroliavome Graikijoje – Kalambakoje, kuri garsėja vienuolynais ant uolų, kartu su „Ąžuoliuko“ choru dalyvavome didžiuliame projekte fantastiško grožio vietoje, apšviestoje didžiuliais priešlėktuviniais prožektoriais, grojome Wolfgango Amadeaus Mozarto „Requiem“. Tai buvo grandiozinis projektas – jį filmavo graikų, prancūzų, italų televizijos.

 – Kas buvo sunkiausia per visus orkestro veiklos metus?

 – Manau, sunkiausia yra pasiekti, kad Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre grotų aukščiausio lygio muzikantai. Lietuvoje yra daug gerų muzikantų, bet labai norisi, kad geriausi grotų pas mus. O geriausi kartais išvažiuoja į užsienį.

Be to, visą laiką vyksta kova už būvį. Ne taip paprasta, kai gyvuoja vienas didžiulis konglomeratas – Nacionalinė filharmonija, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir Kultūros ministerija. Kažkada jam vadovavo tie patys žmonės. O mes buvome atskira institucija, nepriklausanti tam konglomeratui , tarsi konkuruojanti su juo.

Konkurencija nebuvo tokia jau paprasta ir ne visada tiktai kūrybinė. Buvo įvairių laikotarpių, net muzikantų perpirkinėjimo – vėlgi kaip krepšinyje. Mums netgi atvirai sakydavo: jeigu krepšinyje galima, tai galima ir mums. Žinoma, jei pasiūlo didesnius atlyginimus, muzikantai sunkiai atsispiria – jiems reikia šeimas išlaikyti.

Yra ne tik atlyginimų, bet ir finansavimo, pavadinimų skirtumai. Mes niekuo nesiskiriame nuo nacionalinės institucijos, bet biurokratų požiūriu kažkodėl yra labai didelis skirtumas tarp valstybinio ir nacionalinio simfoninio orkestro. O juk su mumis koncertuoja tie patys solistai, gastroliuojantys dirigentai, mes atstovaujame Lietuvai prestižiniuose festivaliuose, užsienyje ir taip toliau.

Labai sunku, kai simfoninio orkestro vertinimą lemia ne profesionalūs muzikiniai kriterijai. Simfoninis orkestras turi gerai groti. Ar kas nors supranta, ką reiškia „gerai groti“? Kur nors yra tie kriterijai nustatyti? Manau, kad tikrai ne.

 – Ne vienerius metus keliate ir Vilniaus Kongresų rūmų rekonstrukcijos klausimą. Rodos, pagaliau pranešta, kad ilgai laukta rekonstrukcija įvyks.

 – Taip, mes dabar turime didžiulį istorinį šansą už nedidelius pinigus Vilniaus Kongresų rūmuose įrengti gerą koncertų salę. Žinoma, tikiuosi, kad bus pastatyta ir Nacionalinė koncertų salė – jokiu būdu nesakau, kad Kongresų rūmai gali pakeisti Nacionalinę koncertų salę.

Bet kuriuo atveju Kongresų rūmų rekonstrukcija nekainuos 100 milijonų eurų – manome, už nepilnus 5 milijonus eurų, kuriuos jau turime, galime padaryti tokią salę, į kurią nebus gėda ateiti publikai, muzikantams ir užsienio solistams.

Čia bus ne tik gražus interjeras, bet ir labai malonu klausytis gražios simfoninės muzikos, nes ta muzika skambės visavertiškai akustine prasme. Bus visiškai kitoks poveikis žmogaus jausmams, širdžiai, ausims ir akims. Todėl būtinai turime tai padaryti.

 – O kas, prabėgus trims dešimtmečiams nuo orkestro įkūrimo, jus labiausiai džiugina?

 – Labiausiai džiugina žmonės, dėl kurių mes grojame ir dėl kurių gyvename – tai publika. Mes turime savo publiką, savo gerbėjus, kurie ateina ir į ne geriausios akustikos Kongresų rūmų salę, neremontuotą nuo pat jos pastatymo. Tačiau žmonės ateina klausytis muzikos, vadinasi, mes esame reikalingi.

Taip pat mane labai džiugina mūsų orkestro muzikantai, kurie sąžiningai ir atsakingai dirba savo darbą, nors atlygis už jį yra visiškai kitoks negu turėtų būti normalioje Europos šalyje. Lietuva per beveik tris nepriklausomybės dešimtmečius pasiekė labai daug, bet norėtųsi, kad ekonomine, politine ir visuomenės supratimo prasme viskas vyktų žymiai greičiau. Jei nekreipsime dėmesio į kultūrą, mūsų ekonominė padėtis nesikeis.

 – Grįžkime prie kūrybos. Esate laikomas Lietuvos „maleristu“ – su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ne tik atlikote, bet ir įrašėte visas austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlerio simfonijas. Kokios jūsų kūrybinės svajonės, kurių dar nespėjote įgyvendinti?

 – Dabar mano mintys nukreiptos į du kompozitorius – Antoną Brucknerį ir Dmitrijų Šostakovičių. Galbūt pavyks atlikti visas jų simfonijas – laikas parodys. Kai mokausi kokį nors simfoninį kūrinį, tas kūrinys tampa pačiu mylimiausiu. Manau, taip būna ir publikai. Kuo labiau įsigilini į muziką ir ją suvoki, tuo ji gražesnė ir įdomesnė.

Esu nemažai dirigavęs A.Brucknerio ir D.Šostakovičiaus kūrinių – manau, kad tai genialūs kompozitoriai, tikrai verti didesnio dėmesio.

 – Kaip įsivaizduojate orkestro ateitį?

 – Aš manau, kad Lietuvai reikia kirtingų prestižinės muzikos kolektyvų. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vieta yra šalia Nacionalinio simfoninio orkestro ir Nacionalinio operos ir baleto teatro, taip pat šalia kitų kamerinių ir simfoninių orkestrų, kurie, tikiuosi, atsiras didesniuose Lietuvos miestuose.

Labai tikiuosi, kad ateityje simfoninės muzikos atlikėjai Lietuvoje bus laikomi prestižinės profesijos atstovais – taip, kaip yra Vakarų Europos šalyse. Tarkime, Berlyno filharmonijos, Kopenhagos ar Stokholmo simfoninių orkestrų muzikantai pagal savo profesijos prestižą nėra prilyginami kitiems kultūros darbuotojams.

Tai nėra masinė profesija. Kai tai bus suvokta, mums nekils tokių išgyvenimo problemų, kokios kyla dabar. Galbūt atrodo, kad aš labai ginu aukštąją profesionaliąją muziką, tačiau ši muzika gydo dvasią, kaip aukščiausio lygio medicina gydo kūną.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.