Valstybiniame Šiaulių dramos teatre buvo įteikta 17 profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijų: 15 Auksinių scenos kryžių, Boriso Dauguviečio auskaras ir Padėkos premija. Ši už ilgametį kūrybos indėlį į teatro meną skirta aktoriui Vladui Bagdonui, o B.Dauguviečio auskaras už naujų sceninės išraiškos formų paieškas atiteko kompozitoriui Arturui Bumšteinui.
Auksinių scenos kryžių laureatai
Režisierius E.Senkovas pagerbtas už spektaklio „Mama Drąsa“ režisūrą (Klaipėdos dramos teatras).
Aktorė (pagrindinis vaidmuo) K.Kontenytė įvertinta už Lotės vaidmenį spektaklyje „Kalės vaikai“ (Klaipėdos dramos teatras).
Aktorė (nepagrindinis vaidmuo) J.Jankelaitytė apdovanota už Chajos vaidmenį spektaklyje „Getas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras ir teatras „Utopia“).
Aktorius (pagrindinis vaidmuo) D.Meškauskas įvertintas už Mamos Drąsos vaidmenį spektaklyje „Mama Drąsa“ (Klaipėdos dramos teatras).
Aktorius (nepagrindinis vaidmuo) R.Saladžius pagerbtas už vaidmenį spektaklyje „Durys“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras).
Scenografė G.Palekaitė apdovanota už scenografiją spektakliams „The Perfect Match, arba Su Naujais metais, Ionesco!“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras) ir „Durys“.
Kompozitorius S.Helbigas įvertintas už muziką šokio ir muzikos spektakliui „Mano Piteris Penas“ (Šeiko šokio teatras).
Šviesų dailininkas V.Vilutis įvertintas už šviesų dizainą spektaklyje „Durys“.
Operos srities Auksinis scenos kryžius skirtas komiksų operos „Alfa“ kūrybinė grupė: režisierė, scenos ir kostiumų dizainerė Dr. GoraParasit (G.Minelgaitė), kompozitorius A.Navickas, libreto autorė G.Labanauskaitė, video menininkas ir scenos dizaineris O.Gudas, iliustratorius E.Špetas, skulptorius D.Repeika, šviesų dailininkas P.Laurinaitis.
Choreografas J.Stromgrenas įvertintas už spektaklio „Durys“ choreografiją.
Baleto šokėjas M.Daraškevičius apdovanotas už Birbanto vaidmenį balete „Korsaras“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras), ir Zorbos vaidmenį balete „Graikas Zorba“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras).
Auksinis scenos kryžius už nacionalinę dramaturgiją skirtas dramaturgui A.Špilevojui už spektaklio „Bagadelnia“ dramaturgiją (Valstybinis Šiaulių dramos teatras).
Auksinis scenos kryžius už debiutą atiteko aktorei, režisierei, dramaturgei A.Kavaliauskaitei už socialinį tyrimą ir monospektaklio „Seen“ sukūrimą (Alytaus miesto teatras).
Apdovanojimas už teatrą vaikams ir jaunimui skirtas choreografei A.Šeiko už šokio ir muzikos spektaklį „Mano Piteris Penas“.
Auksinis scenos kryžius už lėlių ir objektų teatrą atiteko spektaklio „Užburtas kalnas“ kūrybinei grupei (Kauno valstybinis lėlių teatras): režisieriui, dramaturgui A.Žiūrauskui, dailininkei G.Brazytei, kompozitoriui O.Jerochinui.
Padėkos premija už ilgametį kūrybos indėlį į teatro meną skirta aktoriui V.Bagdonui.
Boriso Dauguviečio auskaras už sėkmingas naujų sceninės išraiškos formų paieškas atiteko kompozitoriui A.Bumšteinui.
Apdovanojimus susižėrė ne vilniečiai
Daugiausia Auksinių scenos kryžių pelnė Vilniuje esančio Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Durys“ kūrėjai. Jie į sceną kopė keturis kartus, tačiau tenkinosi nepagrindinėmis premijomis. Apdovanojimais pagerbti „Durų“ choreografas J.tromgrenas, aktorius (nepagrindinis vaidmuo) Rytis Saladžius, scenografė Goda Palekaitė ir šviesų dailininkas Vilius Vilutis.
Vis dėlto daugiausia paprastai pagrindiniais laikomų apdovanojimų susižėrė kūrėjai, dirbantys ne Vilniuje. Geriausiu režisieriumi buvo paskelbtas Elmaras Senkovas iš Latvijos, Klaipėdos dramos teatre pastatęs spektaklį „Mama Drąsa“. Šiame spektaklyje moterį – Mamą Drąsą – suvaidinęs Darius Meškauskas buvo išrinktas geriausiu aktoriumi.
Geriausia dramos aktore paskelbta Karolina Kontenytė, sukūrusi Lotės vaidmenį Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Kalės vaikai“, kurį šviesaus atminimo režisierius pastatė Klaipėdos dramos teatre pagal Sauliaus Šaltenio pjesę.
Auksinių scenos kryžių laureatų iš Vilniaus pavardės Šiauliuose nuskambėjo šešis kartus, o iš kitų miestų – Klaipėdos, Kauno, Šiaulių, Alytaus – kone dvigubai daugiau kartų. Tokia iškalbinga yra statistika, už kurią atsakinga Auksinių scenos kryžių laureatus rinkusi komisija.
2018 metų spektaklius vertino Margarita Alper, Goda Dapšytė, Lina Klusaitė, Rasa Murauskaitė, Martynas Petrikas, Jūratė Račinskatė, Ingrida Ragelskienė, Helmutas Šabasevičius ir Remigijus Vilkaitis.
Suvaidino belytį herojų
Uostamiesčio dramos teatro spektaklis „Mama Drąsa“ pagal Bertoldo Brechto pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ tapo D.Meškausko sėkmės benefisu – pagrindinį vaidmenį atlikęs aktorius įrodė, kad jam lytiškumo problema scenoje neegzistuoja.
Pjesės pagal garsųjį B.Brechto veikalo šiuolaikišką versiją sukūrė tarptautinė komanda – latviai režisierius Elmaras Senkovas, dramaturgė Rasa Bugavičiūte-Pece, scenografas Reinis Suhanovas ir kompozitorius Edgaras Makenas su lietuviais aktoriais. Jiems talkino režisieriaus asistentas klaipėdietis Vaidas Jočys, vaizdo projekcijų autorius – Rimas Sakalauskas.
Spektaklio kūrėjai, atsispirdami nuo B.Brecho dramaturgijos, pjesę įvilko į kitokį rūbą. Jiems labiausiai rūpėjo, kaip pragariško karo mechanizmo smagračiai sukasi dabar.
„Mane domino ne politika, kurios neišmanau, o žmonės, ypač tie, kuriems teko dalyvauti karinėse misijose, kurie savo kailiu patyrę, ką tai reiškia. Mus supa daug žmonių, kasdien kalbančių apie karą – jaunuoliai domisi ginklais, patys nori juos išbandyti. Kas jie tokie – propagandos aukos ar tik naivūs svajotojai, karą vertinantys kaip iliuzinę vertybę, galimybę plačiau išskleisti sparnus?“ – svarstė E.Senkovas.
Pasak režisieriaus, apie karų grėsmę dabar tiek daug šnekama, kad žmonės tiesiog nustojo jų bijoti: „Gyvename šaltojo karo sąlygomis, bet atrodo, kad jis kažkur toli, mūsų niekada nepalies. Taip nėra.“
Centrinė spektaklio figūra – trijų vaikų motina, markitantė Kuraž, lydima klusnių kareivių orkestrėlio. Sugebėjęs persikūnyti į moterišką personažą D.Meškauskas įrodė, kad teatro milžinams lytis nėra viską lemiantis dalykas – scenoje aktorius šėliojo tarsi motušės vaidmens būtų laukęs visą gyvenimą.
D.Meškausko sukurtas markitantės Kuraž vaidmuo – godulio apakinta, nužmogėjusi persona karo skerdynių lauke. „Motušė Kuraž man – kaip karo monstras, militarizmo ikona, toks personažas gali būti ir belytis“, – yra sakęs D.Meškauskas, kuriam šis vaidmuo pelnė Auksinį scenos kryžių.
Pirmasis ir paskutinis
„Kalės vaikai“ – šviesaus atminimo režisierius E.Nekrošius pirmasis ir paskutinysis spektaklis, režisuotas Klaipėdos dramos teatre. Pagal S.Šaltenio romaną (pats autorius parašė inscenizaciją) pastatytų „Kalės vaikų“ premjera įvyko praėjusių metų vasario 3-iąją. Tų pačių metų lapkričio 20-ąją garsusis režisierius mirė.
„Kalės vaikai“ – spektaklis, nukeliantis į XVIII amžiaus Mažąją Lietuvą, pietvakarinę etnografinės Lietuvos dalį, kuri tuo metu buvo pavaldi Prūsijai. Istorinis kontekstas tėra siužeto fonas jausmams ir universaliems apibendrinimams.
Spektaklyje susipina istorinė Lietuvos praeitis – vokiečių kolonizacija, karai su rusais, pasakos, sakmės, prietarai, užkalbėjimai, dar senesni – matriarchato bendruomenės – mitų atgarsiai, Šventojo Rašto nuotrupos.
Kitur geriau nei čia
Ne sykį Lietuvoje dirbusio norvego Jo Stromgreno spektaklis „Durys“ Nacionaliniame dramos teatre – apie migraciją ir amžiną, daugeliui nesvetimą įsitikinimą, kad tik kitur – už sienos, už durų ar už vandenyno – yra geriau nei čia.
Šis įsitikinimas, anot režisieriaus, visais amžiais vertė žmones palikti namus, keliauti ir bandyti susikurti geresnį gyvenimą. Kaip simbolis tarp čia ir ten spektakliui buvo pasirinktos durys (ir pavadinimui, ir scenografijai).
„Yra labai stiprus įsitikinimas, kad toje kitoje pusėje visada bus kažkas geresnio. Šis tikėjimas verčia žmones judėti. Kažkur Europoje, šalių sienų, kalbų, religijų ir geografinių barjerų padalintoje žemėje, visuomet egzistavo migracijos reiškinys. Tai būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, taip pat ir sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje.
Spektaklyje „Durys“, pasitelkiant judėjimą ir šokį, keliaujama per skirtingus istorinius periodus ir regionus, kad pamatytume visada egzistavusius modelius, migracijos priežastis ir jų pokyčius skirtingose tautose“, – kalbėjo J.Stromgrenas.
