Teatro ir visuomenės pabudimas
„Kapitalines“ gastroles Vilniuje pradėsime kovo 29 d. Penktadienį sostinės „Menų spaustuvės“ publikai parodysime milžiniškų gabaritų, tiek turinio, tiek formos prasme sudėtingą spektaklį pagal lietuvių šiuolaikinės literatūros klasiko Antano Škėmos pjesę „Pabudimas“. Šis Artūro Areimos režisuotas spektaklis, viena vertus, žymi naują teatro Panevėžyje gyvavimo etapą, susijusį su pasikeitusia J.Miltinio teatro vadovybe ir jos užsibrėžta misija tapti dinamišku, drąsiu, aktualių visuomeninių ir moralinių klausimų nevengiančiu teatru.
Žmogaus prigimtinis dvilypumas, tikrosios savasties bei žmogiškumo, tam tikro vidinio moralinio pagrindo paieškos yra ir A.Škėmos chrestomatinio teksto „Pabudimas“ (1956 m.) pagrindinės temos, plėtojamos naujajame A.Areimos spektaklyje.
Naujojo panevėžiečių „Pabudimo“ kūrėjai įsitikinę, jog to meto ideologinių dogmų paženklintos temos bei leitmotyvai anaiptol neprarado aktualumo ir šiandien – net priešingai: būtent šiandieninėje Lietuvoje, kylant visuotiniam nerimui dėl įvairiausių išorinių grėsmių, Lietuvos, o ir visos Vakarų bei Rytų Europos visuomenėms saugios užuovėjos ieškant kraštutinėse dešiniosiose ideologijose, laisvės, humanistinės moralės poreikį bei pajautą tolerancijai vis labiau marginalizuojant tikroms bei tariamoms baimėms, pagrindinis A.Škėmos „Pabudimo“ leitmotyvas turėtų nuskambėti ne mažiau aktualiai nei prieš šešiasdešimt metų.
Teatralas – apie socialinius ir gyvenimo vaidmenis
Kovo 30 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre suvaidinsime spektaklį pagal austrų rašytojo Thomo Bernhardo pjesę „Teatralas“ (1984 m.). Jono Tertelio režisuojamame spektaklyje aktoriaus Bruskono (Albinas Kėleris) šeima atvyksta vaidinti spektaklio į Vokietijos provincijos miestelį Ucbachą ir vietos smuklėje ruošiasi vaidinti komediją. Žiūrovas tampa Bruskono pasiruošimo spektakliui liudytoju. Sąlygos čia nėra tinkamos „didžiajam menui“. Valstybinio teatro aktorius „didysis Bruskonas“ piktinasi viskuo, terorizuoja ne tik užeigos savininką, bet ir savo šeimos narius.
J.Tertelis sukūrė betarpišką teatro potyrį, kur žiūrovas stebi, kaip prieš akis paprastoje buityje atsiranda spektaklis.
„Bruskonas yra „teatro darytojas“: atvykęs į bet kurią „smuklę“, ten sukuria savo metakosmosą. Buitinė erdvė tampa jo žaidimų aikštele, kurioje po saviironiška teatro kauke slepiasi ir dažnas žmogus“, – sakė režisierius.
Spektaklyje žiūrovams primenama, kad pasaulis yra kaip teatras, kuriame mes patys vieni kitiems primetame socialinius vaidmenis, ir klausiama, kuo žmogus virsta šiuos vaidmenis atlikdamas.
Lietuviškas „sci-fi“ apie nacį, tapusį žydu
Balandžio 2 d. apsilankysime Keistuolių teatre. Čia dinamiška kūrybinė komanda su režisieriumi Gildu Aleksa priešakyje suvaidins dviejų dalių mokumentinę satyrą „Zygfrydas“ pagal Igno Šeiniaus romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ (1934 m.).
Šis I.Šeiniaus romanas laikomas vienu pirmųjų lietuviškosios mokslinės fantastikos (angl. sci-fi) pavyzdžių, kuriame lietuvių literatūros klasikas praėjus vieneriems metams po Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią numatė nacionalsocialistų partijos grėsmę.
Režisieriaus G.Aleksos „Zygfrydas“ – tai komiškas pasakojimas apie rasių teorijos vadą, kuris po atsijauninimo operacijos prabunda žydu. Šio kūrinio aštrėjantis aktualumas ypač jaučiamas šiomis dienomis: ir dėl Europoje stiprėjančių nacionalistinių sentimentų, ir dėl panašaus šiuolaikinio žmogaus „gijimo“ nuo rasistinių pažiūrų. Jaunas žmogus seną rasizmą „paveldėja“ ir yra nuolatiniame savęs ir kito atradimo procese.
2018 m. „Zygfrydo“ eskizas laimėjo Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursą, o jo autorius G.Aleksa 2019 m. įvertintas Auksinio scenos kryžiaus nominacija bei Kauno teatralams kasmet teikiamu „Fortūnos“ apdovanojimu. „Zygfrydas“ – tai bendras J.Miltinio dramos teatro ir teatro trupės „Teatronas“ darbas.
Jautrus spektaklis šeimai
Nepamiršime ir mažųjų žiūrovų: balandžio 3 d. Vilniaus teatro „Lėlė“ scenoje parodysime didžiulio pasisekimo sulaukusį spektaklį visai šeimai „Anė iš Žaliastogių“. Jautrus, tačiau žaismės ir komizmo nestokojantis dviejų dalių vaidinimas pastatytas pagal kanadietės rašytojos Lucy Maud Montgomery to paties pavadinimo romaną (1908 m.).
Kaip teigė spektaklio režisierius Antanas Gluskinas, Lietuvos vaikai šiandien apvogti, nes diduma jų žiūrimų filmų – ne aukščiausio lygio produkcija. Namie dažnai tvyro tėvų skyrybų skausmas, mokykloje – paauglių smurto problemos. Vaikus slegia per didelis agresyvios informacijos srautas iš aplinkos – interneto, televizijos, tai slopina emocijas. Vaikai vis mažiau skaito knygų.
A.Gluskino režisuota „Anė iš Žaliastogių“ – gerumu ir švelnumu persunkta romantinė drama apie vaiko vaizduotės jėgą, draugystę, pirmąją meilę, savo vietos pasaulyje ieškojimą, pasiaukojimą dėl artimų žmonių. Tai spektaklis šiandien „nemadingomis“ temomis.
Vaikų prieglaudos augintinės našlaitės Anės – svajoklės mergaitės morkų spalvos plaukais, kurios niekas nenori įvaikinti, „nes ji – ne berniukas“, – vaidmenį sukūrė aktorė Inga Jarkova, 2012 m. už šį darbą sulaukusi Auksinio scenos kryžiaus nominacijos.
J.Miltinio dramos teatro Didžiosios scenos rekonstrukcija užtruks ilgiau nei metus, tačiau teatras, pernai sukūręs ir publikai parodęs net 12 premjerų, apsukų mažinti neketina. Iki vasaros ketiname išleisti dar dvi premjeras, kurias režisuoja jaunos teatro kūrėjos Kotryna Siaurusaitytė ir Uršulė Bartoševičiūtė, rudenį atsakingai ruošimės lenkų dramaturgo Slawomiro Mrožeko pjesės „Policija“ pastatymui ir dviem reikšmingiems ir, tikėtina, nemažo visuomenės rezonanso sulauksiantiems projektams „Mūsiškiai“ ir „Pilėnai“. O kol kas – susitikime Vilniuje!
