25-eri metai, praleisti vadovaujant Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) altų grupei, daugiau kaip 1000 koncertų su paties įkurtu ansambliu „Vilniaus arsenalas“, inicijuoti 12 kūrinių altui ir fortepijonui, du Koncertai altui ir simfoniniam orkestrui, pagriežta daugiau kaip 80 lietuvių kompozitorių premjerų, įgrotos 5 kompaktinės plokštelės – panašu, kad savo jėgų ir laiko, muzikai altininkas tikrai neskaičiuoja.
- Kaip altas atsirado jūsų gyvenime? – paklausiau jubiliato.
- Pradžia buvo panaši, kaip ir visų muzikantų, – mama nuvedė į muzikos mokyklą Klaipėdoje, buvau priimtas į smuiko klasę. Iš pradžių groti vengdavau, norėjosi pažaisti su vaikais, kieme palakstyti. Tačiau kokioje šeštoje klasėje įvyko lūžis – pradėjau daugiau dirbti.
Tuo metu po muzikos mokyklas važinėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos pedagogas Tadas Šernas. Jis man pasiūlė važiuoti tęsti mokslų į Vilnių, tad aštuntą klasę pradėjau jau menų mokykloje. Iš karto dėl rankų ir kitų duomenų buvau nukreiptas į alto klasę, – altininkų labai trūko.
Tada man buvo gaila smuiko, nes alto repertuaras yra žymiai siauresnis ir jo vaidmuo kur kas kuklesnis tiek simfoninio orkestro, tiek kamerinės ar solinės muzikos repertuare. Žinoma, galima kurti mitus, kad aš gimiau altininku ir man beprotiškai patinka jo garsynas, bet vis tiek visi nori kūrinių, kokius groja smuikas arba fleita. Muzikantai netgi juokauja, kad altininkai – tai smuikininkai su tamsia praeitimi.
- Iš tiesų smuiką ar violončelę labiau įprasta girdėti kaip solinius instrumentus.
- Per visą muzikos istoriją altas buvo šešėlyje – šiam instrumentui parašyta labai nedaug įspūdingų kūrinių. Altu neatliksi ypatingų pasažų, – turi labai koncentruotomis priemonėmis, lakoniškai viską išreikšti.
Tik XX–XXI a. į altą pradėta žvelgti kaip į didelių tembrinių galimybių solinį instrumentą, nes jo išgaunamos spalvos labai tinka filosofinei, kosminei raiškai.
- Per savo ilgą karjerą daug dėmesio skyrėte lietuvių kompozitorių muzikai. Kodėl jums tai yra svarbu?
- Muzikanto profesija nėra racionali ar tokia, kuri leistų uždaryti įstaigos duris ir pamiršti darbą. Visą laiką galvoji apie muziką, stengiesi atrasti kažką įdomaus.
Manau, man jau pavyko įgyvendinti dalį savo misijos ir praplėsti alto repertuarą. Mano iniciatyva atsirado jau du Alto koncertai. Vieną prieš penkerius metu sukūrė Zita Bružaitė, o kito premjera įvyks balandžio 5 d. Vilniaus kongresų rūmuose. Abu kūriniai efektingi, todėl tikiu, kad ateityje atlikėjai juos gros dar ne kartą.
Įkvėpdamas naują kūrinį visada jautiesi kaip žengiantis į naują žemę misionierius, nes niekada nežinai, koks bus rezultatas. Žinoma, kreipiesi į kompozitorių, žinodamas, kokią muziką jis rašo, dėl to jį ir pasirenki.
Tada prasideda bendradarbiavimas ir kūrybinė kelionė. Tai jaudinantis procesas – susitinki su asmenybe, kūrėju, su visa jo gyvenimo filosofija. Tai yra tarsi meilės romanas: jei neįsimylėsi naujo kūrinio, negalėsi jo pagroti. Paskui įvyksta koncertas ir apima savotiškas liūdesys – romanas baigėsi. Iki kito karto...
- Papasakokite apie romaną su G.Kuprevičiaus Alto koncertu „Trys mano būsenos“, kurį atliksite su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko.
- G.Kuprevičius labai įdomi, visapusiška asmenybė – su „Vilniaus arsenalu“ esame groję nemažai jo kūrinių. Man visada patiko autoriai, kurie „valdo“ ne tik rimtąjį žanrą, bet taip pat „lengvąjį“, – tai labai sunku.
Kai prieš porą metų planavome šį koncertą, iškart pagalvojau apie maestro Giedrių ir jam paskambinau. Jis mielai sutiko, ir greitai gimė kūrinio partitūra. Kai tuo nusistebėjau, G. Kuprevičius paaiškino: „Aš parašau labai greitai, užtat ilgai viduje nešiojuosi.“
Šis kūrinys, sakyčiau, yra persmelktas autoriaus požiūrio į gyvenimą – partitūroje tarsi pavaizduotas visas žmogaus gyvenimo kelias. Pirmojoje dalyje žmogus ieško savęs. Joje panaudota įvairių kūrinių citatų – ir Richardo Wagnerio, ir Giacomo Puccini, ir paties autoriaus. Ši dalis vadinasi „Klajonės“.
Antroji dalis – „Nerimas“. Čia vyksta nebe mėgdžiojimas, o rimtesni ieškojimai. O trečioji dalis „Ramybė“, man atrodo, yra apie tarpsnį, kai žmogus – jau viską suradęs ir praėjęs, o šalia driekiasi horizontas – kūrinio pabaigoje kontrabosų partijoje girdėti tarsi sulėtinti širdies dūžiai.
Įdomu, kad pirmosios dvi dalys trunka tiek, kiek visa trečioji, – tai lyg savotiškas žmogaus pasiruošimo gyvenimui ir brandos santykis. Filosofine prasme kūrinys aprėpia labai daug, tačiau koncentruotai – tik spėk viską sugauti.
Rašydamas altui kompozitorius susiduria su didelėmis problemomis – šio instrumento vidurinis registras nėra stiprus, o mūsų laikais norisi ir didesnės orkestro sudėties, ir aštresnės harmonijos, ir spalvų. Viską taip sukomponuoti, kad altas neprapultų, reikia daug išmanymo ir meistrystės.
- Koncerte taip pat atliksite Maxo Brucho Dvigubą koncertą smuikui ir altui su Zbignevu Levickiu.
- Taip, maestro G.Kuprevičiaus kūrinys skambės tarp dviejų laiko patikrintų meistrų – M.Brucho ir Felixo Mendelssohno – muzikos. Taigi autoriui yra keliami žymiai didesni reikalavimai nei, tarkime, rašant šiuolaikinės muzikos festivaliui.
Džiaugiuosi, kad M.Brucho Dvigubą koncertą kartu sutiko pagroti ilgametis orkestro koncertmeisteris Z. Levickis. Sakyčiau, tai vienas iš dviejų stipriausių alto repertuaro kūrinių šalia Wolfgango Amadeaus Mozarto „Concertante“ smuikui ir altui.
Antroje koncerto dalyje orkestras atliks F.Mendelssohno Ketvirtąją „Itališkąją“ simfoniją – tai taip pat vienas ryškiausių klasikinio repertuaro veikalų. Tad laukia išties pavasariška programa – pradžioje pagalvosim apie gyvenimą, o po to skambės tiesiog maloni, graži muzika.
- Kokia jūsų asmeninė „kelionė stygomis“? Kokie momentai kūryboje labiausiai žavi ir kas yra sunkiausia?
- Muzikanto gyvenime yra daug pjūvių. Po studijų Maskvos konservatorijoje grįžau į Vilnių ir pradėjau dirbti simfoniniame orkestre. Tačiau konservatorijoje su instrumentininku dirbama kaip su solistu – jis mokomas groti raiškiau, puoselėti kūrybiškumą, solinio grojimo ugnelę.
Baigus studijas, prasideda realybė – reikia kažkur dirbti. Solinei karjerai būtini nepaprastai dideli gabumai ir pasišventimas. Mano gyvenimo kelias susiklostė taip, kad jau 25-erius metus esu Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro altų grupės koncertmeisteris, o šalia to su „Vilniaus arsenalu“ atlieku daug kamerinės muzikos, kuri leidžia pasireikšti kūrybiškumui ir individualybei.
Simfoninė muzika mane žavi kitu aspektu – nors ten esame tarsi didelio mechanizmo sraigteliai, įdomus ir talentingas dirigentas tą mechanizmą apkabina savo energetika, ir įvyksta stebuklingi procesai. Aišku, tai nutinka ne kasdien, bet būna, kai supranti, kad įvyko kažkas nepaprasta, ir tai niekada nepasikartos, nes tokie momentai – unikalūs.
Gaila, kad simfoninio orkestro muzikanto profesija vis dar nesulaukia deramo dėmesio mūsų visuomenėje. Vakarų Europoje ar JAV groti gerame orkestre yra prestižas, nes tai reikalauja didelio meistriškumo.
Nuo mano studijų pabaigos praėjo beveik keturi dešimtmečiai o profesijos prestižo ar apmokėjimo prasme niekas nepasikeitė. Kaip ir kultūros politikoje – vis dar nėra deramo dėmesio kultūrai, jos puoselėjimui. Vien tai, kad per tuos beveik trisdešimt Nepriklausomybės metų Lietuvoje neatsirado normalios koncertų salės, kai visi kaimynai jas pasistatė, labai daug pasako.
Altininko R.Romoslausko, smuikininko Z.Levickio ir R.Šerveniko diriguojamo LVSO simfoninis koncertas „Kelionė stygomis“ Vilniaus kongresų rūmuose - balandžio 5 d. 19 val.
