Spektaklio vaikams „Tikros pasakos“ kūrėjos kviečia svajoti be stereotipų

Jaunųjų scenos menininkų programą „Atvira erdvė ’18“ laimėjęs spektaklis vaikams „Tikros pasakos“ paskutinį pavasario savaitgalį užbaigia savo debiutinį sezoną „Menų spaustuvės“ scenoje Vilniuje. Elena Favilli ir Francesca Cavallo knygos „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“ motyvais sukurtas interaktyvus jaunosios kartos režisierės Živilės Mičiulytės ir jos kūrybinės komandos (dramaturgė Marija Judzentavičiūtė, aktorės Aura Garmutė ir Kamilė Petruškevičiūtė, scenografė Barbora Šulniūtė, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, šviesų dailininkas Rimas Petrauskas bei vadybininkė Gabrielė Didžiariekytė) darbas mažiesiems teatro žiūrovams pasakoja tris tikro gyvenimo įkvėptas istorijas, primenančias paprastą, bet suaugusiesiems dažnai užmirštamą formulę, kaip įgyvendinti net neįtikėtiniausias savo svajones.

Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Scena iš spektaklio „Tikros pasakos“.<br> Nuotr. iš kūrėjų archyvo
Daugiau nuotraukų (8)

Agnė Vidugirytė

May 24, 2019, 5:38 PM

Spektaklio kūrėjos Ž.Mičiulytė, K.Petruškevičiūtė ir M.Judzentavičiūtė papasakojo apie tai, kas paskatino scenoje žaismingai ir betarpiškai papasakoti įkvepiančias, stereotipus laužančias istorijas.

– Živile, spektaklis „Tikros pasakos“ supažindina žiūrovus su trimis moterimis, įgyvendinusiomis savo siekius, nepaisant daugybės iškilusių kliūčių. Ar būtent tokį spektaklį statyti jus paskatino asmeninė patirtis? Galbūt vaikystėje pati esate susidūrusi su aplinkos teigimu, kad negali būti tuo, kuo nori būti?

Živilė: Esu, tačiau džiaugiuosi, kad to sulaukiau ne iš tėvų, ne iš artimiausios aplinkos. Chemijos mokytoja man yra pasakiusi, kad nieko tokio, jog nesuprantu chemijos – juk nesu berniukas. Nuo tada aš chemijos ir nebesimokiau...

Įstojus į režisūrą iš tam tikrų dėstytojų (gerai, kad ne iš pagrindinių, specialybės dalykų) irgi teko sulaukti pastabų: „Oi, koks čia moteriškas kursas, labai jau retai būna moterys režisierės.“ Dabar režisūros kursuose – bent jau kino – yra tikrai daug moterų, bet anksčiau jų buvo gerokai mažiau.

Vis dėlto negaliu sakyti, kad sukurti „Tikras pasakas“ paskatino impulsas iš vaikystės traumų. Galbūt čia Kamilė galėtų pasakyti daugiau – jai vaikystėje teko sulaukti didelio spaudimo.

Kamilė: Taip, iš manęs tyčiodavosi – aš norėjau būti aktore ir man sakydavo, kad su tokia išvaizda negalima eiti į teatrą. Tai vyko nuo mažens, nes gana anksti supratau, kuo noriu būti. Galų gale aš net buvau apsisprendusi nebestoti į aktorinį, bet savaitei likus vis dėlto sugalvojau stojimų sistemoje pakeisti vietomis numerius ir štai aš čia.

Vieni sakydavo replikas dėl išvaizdos, o kiti kalbėdavo, kad menininkai nieko neuždirba ir turėsiu valgyti tik duoną su druska.

Živilė: Aš ir pati maniau, kad nieko neuždirbsiu. (Juokiasi.) Gana gerai mokiausi, galėjau įstoti ir kur nors kitur, todėl sulaukdavau klausimų, kodėl stoju būtent čia. Klasiokai labai nustebo: „Tu juk normaliai mokeisi, kodėl nuėjai į menus?“ Tai buvo tokia nuostaba, tarsi man kažkas nepasisekė, todėl atsidūriau čia.

Kai skaičiau knygą „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“, turbūt kokius penkis kartus apsiašarojau. Moters linija – tai, jog ji gali daryti tai, ko moterys esą negali, – yra labai svarbi, bet man atrodo, kad reikšminga ir kita mintis – tai, kad bet koks žmogus gali daryti bet ką.

Su tomis pačiomis problemomis susiduria ir vyrai – gal kiek mažiau, tačiau juk yra tariamai nevyriškos profesijos. Be to, dažnai aplinka žmonėms teigia, kad esi per prastas, per mažai protingas, ko nors negali padaryti. Šios knygos istorijos primena, kiek žmogus turi gebėjimų, kurių net neįsivaizduoja, o galbūt tiesiog pasąmoningai užblokuoja. Tai nebūtinai susiję su lytimi.

– Per vieną spektaklį teko išgirsti berniuko repliką, kad jis nešoks, nes nėra mergaitė. Ar rodant spektaklius dažnai tenka susidurti su tokiais stereotipais, perduotais net ir jauniausiai visuomenės daliai?

Kamilė: Pastebėjau, kad šitas nusistatymas – „Aš ne mergaitė, aš nedarysiu“ – būdingas vyresniems vaikams. Tokie vaikai tarsi provokuoja, dažnai spektaklyje ieško logikos spragų, pavyzdžiui, klausinėja, kokia tiksliai buvo liga, dėl kurios balerina neteko regėjimo. Atrodo, kad jie netiki, jog tokios istorijos gali būti tikros, kad bet kuris žmogus iš tiesų gali pasiekti didelių dalykų.

Živilė: Manau, kad tai – prasidėjęs „blogasis“ žengimas į suaugusiųjų pasaulį, kai pradedi labiau savimi ir kitais abejoti, o kai tau penkeri, tiki, kad tikrai gali pasiekti viską. Kai spektaklio veikėja Lėlė sako, kad visi gali būti tuo, kuo nori, mažesni vaikai visi šaukia „Taip“.

Marija: Vaikai iki penkių metų labai tiksliai žino, ko nori. Darželyje mums būdavo labai lengva pasakyti: noriu raudonų kelnių, noriu miegoti, noriu būti futbolininkas. Kuo labiau augame, kuo labiau žengiame į paauglystę, tuo smarkiau dvejojame, pradedame manyti, kad ko nors nepasieksime.

Kamilė: Atėjus į pirmą klasę iš naujo prasideda derinimasis prie kitų: atsiranda klasė, chebra, draugai, kas nors yra kietas – pradedi į jį lygiuotis, nors iš tikrųjų pats galbūt nori visai kitų dalykų. Juk dažnai nutinka taip, kad žmogus trokšta, pavyzdžiui, būti smuikininkas ir kurti muziką, bet aplinka jį nuveda visai kitu keliu ir jis tampa automechaniku.

Živilė: Aš nėjau į darželį, todėl visą laiką iki mokyklos žaisdavau mašinėlėmis – man jos labai patiko, tad tėvai man jas mielai pirkdavo. Tik atėjusi į mokyklą supratau, kad visos mergaitės žaidžia lėlėmis. Tuomet per kitas Kalėdas jau norėjau Barbės. O iki tol aš net nesupratau, kuo jos gali būti įdomios!

Iš tokių niuansų susiformuoja stereotipai, o ir mūsų svajonės neretai pasislepia už aplinkos skatinimo mąstyti realistiškai, neišsišokti. Man labai patinka, kad „Tikrų pasakų“ metu vaikai turi galimybę garsiai pasakyti, kuo jie nori būti – nors ir ežiuku!

Kamilė: Ypač smagu, kai vaikų norai būna netikėti patiems tėvams – kai kurių spektaklių metu tikrai būdavo nustebimo reakcijų. Yra šeimų, kurioms šitas spektaklis tampa pirmąja proga pasikalbėti apie ateitį, apie tai, kad yra skirtingos profesijos. Tuomet patys tėvai nustemba, kad jų vaikas jau pats yra apie tai galvojęs, turi savų fantazijų ir troškimų.

Živilė: Dėl to ir pasirinkome spektaklio pabaigą palikti atvirą – kad tėvai su vaikais po spektaklio galėtų toliau pratęsti pokalbį apie tai, ko jie nori, kokius paprastus žingsnius reikia įgyvendinti to noro siekiant. Mes kartais kviečiame ir tėvus prisidėti prie savo vaikų, drauge su jais pasakyti savo svajonių profesiją, tačiau retas kuris tai padaro.

– Atliekate edukacinę misiją – neretai netgi vaikai, šeimoje sulaukiantys daug palaikymo ir neapribojami lyčių ar kitokių stereotipų, vėliau įgauna aplinkos suformuotus rėmus. Ar manote, jog teatras – viena priemonių, suteikiančių galimybę šių rėmų nepaisyti?

Živilė: Sąvoka „edukacinė misija“ man ne visuomet patinka, tačiau jos gerąja prasme – taip, tikrai to norėtųsi. Mes gana ilgai ieškojome tų trijų žingsnių, kaip įgyvendinti savo svajonę, apie kuriuos kalbame spektaklyje. Iš pradžių tiesiog turėjome rinkinį pasakų, bet nebuvo jungiamosios jų grandies. O tuomet atsirado paprasta pasakiška formulė, trys žingsniai – iš esmės skaičius trys būdingas tautosakai, tradicinėms pasakoms, nors mūsų pasakos artimesnės tikrovei, tam tikra prasme dokumentinės.

Taip nutiko, kad kiekviena pasaka turėjo savo atskirą žinutę, o iš tų žinučių ir išsišifravo formulė „Pasakyk, svajok, daryk“. Prisimenu, kai pati lankiau dramos būrelį „Elementorius“, jame ant sienos buvo užrašas „Būti, daryti, turėti“. Tam tikra prasme čia esama sąsajos, nes tas dramos būrelis man labai padėjo kaip asmenybei. Iki jo buvau gana kukli ir žodžio nepratarianti mergaitė, o būrelyje išdrąsėjau.

Matyt, vienas pradinių norų ir buvo sukurti panašią atmosferą – draugišką, žaidybišką, kur gali laisvai klysti, pasakyti bet ką ir tai nebus išjuokta. Norėjome sukurti terpę, kurioje vaikai nebijotų pasisakyti, komentuoti, pasakoti apie savo svajones.

Ir iš tiesų per spektaklius vaikai dažnai net be paskatinimo pradeda kalbėti su A.Garmute, vaidinančia Mergaitę, dalytis savo norais. Manau, jog galimybė patiems kuo aktyviau dalyvauti spektaklyje vaikams yra labai svarbi, nors pati labai nemėgstu, kai mane per spektaklius kviečia ką nors daryti. Tai, ko gero, vienas tų suaugėliškų dalykų. O vaikai nejaučia tokio diskomforto, jiems patinka dalyvauti.

Marija: Per pirmuosius spektaklio bandymus su savo sūnėno bendraklasiais pastebėjau, kad vyresni vaikai nebesvajoja. Mažiukai pasakoja savo fantazijas, o didesni vaikai pripratę prie kompiuterių, telefonų, greitų video ir nustoja svajoti. Labai svarbu, kad jie to nepamirštų.

Aš vaikystėje daug svajodavau, nes dažnai nebūdavo daugiau ką veikti – kai per televizorių neberodo filmukų, belieka tik vaizduotė!

Živilė: Mano vienas mėgstamiausių paros laikų vaikystėje buvo metas, kai vakare atsiguldavau į lovą ir galėdavau svajoti apie bet ką. Dabar tų svajonių tikrai mažiau, bet lygiai taip pat svarbu apie vaizduotės svarbą priminti ir tėvams. Teko po spektaklių matyti ir apsiašarojusių tėvų, nes juos scenoje pasakojamos istorijos dar kitaip paveikia. Spektaklyje nuskambanti frazė „Mes visi žinome labai daug tikrų pasakų, tik kartais jas pamirštame“, man atrodo, viena esmingesnių – juk tokių tikrų istorijų pilna!

Galbūt todėl, kad kine daugiau dirbu su dokumentika, man nuo pat pradžių buvo artimas dokumentinis šio spektaklio medžiagos pradas. Žinoma, spektaklis yra atskira fikcija, bet jis remiasi tikromis istorijomis ir man atrodo visai vertinga su vaikais kalbėtis apie tai, kas vyksta tikrovėje, aplink mus, o ne ten kažkur abstrakčiai toli, kur kažkam kažkas netyčia pasisekė. Norisi įkvėpti drąsos, kad pasisekti gali kiekvienam mūsų.

Spektaklis „Tikros pasakos“. Gegužės 25 d. 15 val. „Menų spaustuvė“, Vilnius.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.