Žinoma, viena priežasčių galėjo būti ta, kad nuostabiai išpuošta renesansinė menė vis dėlto nėra labai talpi, o A.Žlabys gali „surinkti“ ir gerokai didesnę klausytojų auditoriją. Bazelio kamerinis orkestras taip pat buvo masalas publikai, nors, jei prieš koncertą šio orkestro pasirodymas nebūtų buvęs taip intensyviai viešinamas, vargu ar susidomėjimas būtų buvęs toks nemažas.
Kad ir kaip būtų, koncertas sulaukė išskirtinio publikos dėmesio, o programa ir nuostabūs atlikėjai tikrai nenuvylė lūkesčių. Skambėjo Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertai fortepijonui Nr. 12 A-dur ir Nr. 9 Es-dur bei du šveicarų kompozitorių kūriniai – Franko Martino (1890–1974) „Pavane couleur du temps“ („Laiko spalvų pavana“) ir Heinzo Holligerio (g. 1939) „Eisblumen“ („Ledo gėlės“).
A.Žlabio pasirodymai Lietuvoje, ar jis atliktų rečitalius, ar skambintų su orkestru, visuomet sulaukia gausios fortepijono meną vertinančios publikos. Pirmiausia pianisto vardas bene glaudžiausiai buvo susijęs su Johanno Sebastiano Bacho muzika – jis lyg koks lietuviškasis Glennas Gouldas pateikdavo netikėtas, bet sykiu įtikinamas interpretacijas, kurios grožiui jautresnių klausytojų nepalieka abejingų.
Šį kartą savo dėmesį skyręs ankstyvajam W.A.Mozartui, A.Žlabys vis dėlto nepamiršo ir J.S.Bacho: koncerto bisui paskambino choralinį preliudą „Ich ruf zu Dir, Herr Jesu Christ“. Po išties puikaus koncerto šis kiek kitoks, nei visa koncerto programa, J.S.Bacho opusas nuskambėjo lyg koks laidas su amžinybe, transcendencija...
A.Žlabio ir Bazelio kamerinio orkestro programoje gražiai derėjo keletas aspektų – W.A.Mozartas ir XX a. šveicarų muzika, klasika ir šiuolaikinis skambesys. Tokią konfigūraciją greičiausiai lėmė Bazelio kamerinio orkestro repertuarinė politika.
1984 m. įkurtas vienas ryškiausių Šveicarijos orkestrų tęsia garsaus dirigento Paulio Sacherio suburto „Basler Kammerorchester“ (gyvavusio 1926–1987 m.) tradicijas ir dažnai gretina šiuolaikinę muziką, ypač šveicarų kompozitorių, su praeities epochų kūriniais.
Kad plačiai pasaulyje gastroliuojantis ir žinomiausiose įrašų firmose („Sony“, „Harmonia Mundi“ ir t. t.) diskografiją sukaupęs orkestras savo muzikos propagavimą suvokia kaip misiją, patvirtino ir tai, jog prieš koncertą publiką sveikino Šveicarijos ambasadorius Latvijai, Lietuvai ir Estijai Konstantinas Obolensky.
Koncertą pradėjo 1920 m. sukurta F.Martino „Pavane couleur du temps“ („Laiko spalvų pavana“), inspiruota Charles’io Pero pasakos „Asilo oda“. Tai melodinga kompozicija, atstovaujanti nuosaikaus modernizmo, kaip pasakytų lietuvių muzikologai, srovei. Po šio kūrinio išgirdome W.A.Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 12 A-dur.
Beje, tiek F.Martino kompozicija, tiek W.A.Mozarto Koncertas gali būti atliekami ir kamerinio orkestro, ir mažesnio styginių ansamblio – kvinteto ir kvarteto. Turbūt dėl to Bazelio kamerinis orkestras grojo kaip ansamblis – be dirigento (orkestro koncertmeisterė Julia Schröder).
Tačiau W.A.Mozarto Koncertus ėmėsi diriguoti... A.Žlabys. Turint minty, kad pats W.A.Mozartas taip ir darė – sėdėdamas prie instrumento ir diriguodavo orkestrui, ir pats skambindavo solinę partiją, netikėtas pianisto amplua visiškai pateisinamas. Kita vertus, ar tik po kurio laiko neišvysime A.Žlabio diriguojančio orkestrui, o ne skambinančio prie klaviatūros?
Pianistas atliko W.A.Mozartą tobulai išlaikydamas dinaminę ir tembrinę darną su orkestru: jo pirmieji išgauti garsai po orkestrinės įžangos skambėjo lyg to paties garsinio lygmens pratęsimas fortepijonu. A.Žlabys turi labai jautrią tembrinę klausą ir, regis, Valdovų rūmų fortepijonas neblogai atitiko W.A.Mozarto laikų garsinę estetiką – bent jau A.Žlabiui interpretuojant.
Tiek Koncerto Nr. 12, tiek po pertraukos skambėjusio Koncerto Nr. 9 antrosiose – lėtosiose – dalyse pianistas leido išgirsti ir pasimėgauti tauria klasicistine W.A.Mozarto lyrika, šviesiu liūdesiu. Lėtosios dalys tapo atlikėjo išsisakymais, kurių klausytis visuomet nepaprastai įdomu.
Greitosiose dalyse, ypač Koncertų finaluose, žėrėjo muzikinių charakterių kaita ir vėlgi, kai A.Žlabys ne tik pats grodavo, bet ir orkestriniuose epizoduose imdavosi diriguoti, muzika, regis, suspindėdavo ryškiau.
Antrąją koncerto dalį pradėjo H.Holligerio „Eisblumen“ („Ledo gėlės“, 1985). Tai viena dalis iš didesnio „Scardanelli“ ciklo. H.Holligeris yra galbūt mums geriau žinomas kaip garsus obojininkas nei kompozitorius, tad buvo proga išgirsti jo muzikos. „Eisblumen“ atlieka tokie ansambliai kaip, pavyzdžiui, „Ensemble Modern“, taigi ir čia išgirdome šiuolaikiškos estetikos kamerinį kūrinį, gerokai išplėtusį stilistinę koncerto amplitudę.
Nors tenka apgailestauti, kad remontuojant Filharmonijos salę Valdovų rūmų renesansinėje menėje galėjo susirinkti gerokai mažiau publikos, nei kad būtų norinčių išgirsti šį koncertą, vis dėlto rūmų aplinka labai tiko W.A.Mozarto muzikai, apskritai visos programos kameriniam pobūdžiui ir visai vasariškai festivalio atmosferai.
