Muzikantams dirigavo festivalio meno vadovas Robertas Šervenikas, tad klausytojai turėjo galimybę išvysti ir išgirsti išties aukšto lygio muzikų pasirodymą.
Panašu, kad festivalis vadovaujasi posakiu: „Jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas ateis pas Mahometą“. Operos teatrą šalyje turime tik vieną, tačiau tai nekliudo mėgautis operos kūriniais bet kur. Svarbiausia, kad muzika skambėtų, o žmonės ateitų jos paklausyti.
Klausimas, ar dėl numanomos tikslinės auditorijos, ar dėl bažnyčios aplinkos, koncerte pasirinkta atlikti tik Wolfgango Amadeaus Mozarto ir Giuseppe Verdi operų uvertiūras ir arijas. Kompozitorių kūryba ir juo labiau įsimenančios arijos pažįstamos dažnam klausytojui, todėl beveik garantuoja, kad koncertas publikos bus priimtas palankiai.
Kaip baigiamasis regiono vasaros festivalio renginys, koncertas greičiausiai vis tiek būtų pritraukęs pilną šventovę klausytojų, todėl norisi pasvajoti, kad orkestras užgrotų Sergejų Prokofjevą ar Belą Bartoką, Piotrą Čaikovskį ar Jules'į Massenet, kurie taip pat įeina į orkestro grojamą sezono programą.
Tokia programa koncertui suteiktų polėkio ir klausytojams būtų tarsi iššūkis atidžiau klausyti muzikos, susipažinti su ja, o ne vien patogiai linguoti į pažįstamą taktą.
Vis dėlto koncertas sudarytas iš emociškai spalvingų kūrinių, kuriuose apstu vietos muzikantų meistriškumui atsiskleisti. Solistas K.Cseras, garsėjantis jausmingu dainavimu, pademonstravo balso gilumą bei puikų valdymą Tytuvėnuose susirinkusiems klausytojams.
Puikiai įsijausdamas į arijas, jis kartu už rankos nusiveda ir klausytojus, po vieną įtraukdamas žvilgsniu ir gestu. Klausytojus tai sužavėjo ir vakaro žvaigžde tikrai buvo solistas, kviečiamas plojimais vėl ir vėl išeiti į priekį.
Festivalis uždarytas mecenatų sveikinimo žodžiais ir kalbomis. Festivalio sumanytoja Nijolė Saimininkienė, kaip ir kiekvieno koncerto metu, pristatė programą, šiltai ir betarpiškai bendravo su publika.
Per šešiolika festivalio gyvavimo metų įsigalėjo tam tikra svetinga terpė, į kurią klausytojas patenka apsilankęs bet kuriame festivalio renginyje.
Sunku pasakyti, ar tą jauseną atsineša patys klausytojai, žinodami, ko tikėtis lankantis koncertuose, ar tai kažkokiu būdu sukurta festivalio rengėjų. Viena aišku: ne kiekvienas renginys tokią energiją turi, jos nepavyktų išgauti priverstinai ir to reiškinio gyvavimą neigti būtų beprasmiška.
Vasarą Lietuvoje koncertinis pasaulis kunkuliuoja ir džiugu, kad vienas didelis purslas kliūna ir Šiaurės Lietuvai. Turime tikrai gražių vietovių ir dvarų, o vasara – puikus metas patyrinėti vietinius perlus ir gintarus.
Didžiųjų miestų melomanai suplūsta į regionus, o vietiniai gyventojai turi galimybę susipažinti su garsiais, iškiliais ir profesionaliais atlikėjais. Festivalis klausytojų žinomas, pamėgtas ir laukiamas, dėl to abejonių nebekyla.
Kaip ir kasmet, festivaliui baigiantis – festivalis prasideda. Rengėjaams jau dėliojant preliminarią kitų metų programą, klausytojai gali prisiminti pastarųjų trijų mėnesių muzikinius įspūdžius.
