Trys jame vaidinančios aktorės – neįgalios arba, spektaklio kūrėjų kalba, – itin galingos.
Štai Aistė Krušinskaitė negali vaikščioti, Irma Jokšytė nemato, o Ernesta Žemaitytė serga cerebriniu paralyžiumi.
Jos gyvai pasakoja publikai apie savo jausmus ir reakciją į visuomenės nemokėjimą elgtis su neįgaliais žmonėmis: įkyrų pagalbos siūlymą, kasdien girdimus banalius ar netaktiškus klausimus, įžeidžiantį nustebimą, kad neįgalūs žmonės gali gyventi savo gyvenimą. Kartais joms toks elgesys kelia juoką.
Dramaturgė Saulė Norkutė rėmėsi autentiškais aktorių dialogais.
Spektaklyje palikta vietos ir jų improvizacijai.
Tačiau aktorės žino bent po kelis atsakymus į galimus klausimus, jei publika išdrįstų jų ko nors paklausti.
Spektaklis pasibaigia, kai visos trys neįgalios aktorės atšliaužia iki aukštos alpinistams skirtos sienos ir užlipa iki lubų.
Mintis sukurti šį spektaklį režisierei Karolinai Žernytei kilo, kai prieš keletą metų „Auksinių scenos kryžių“ organizatoriai paprašė jos parengti trumpą pasirodymą apie lygybę ir toleranciją. Tuomet žiūrovai pasidalijo į griežtai smerkiančius ir labai pritariančius.
– Ar turite planų „Supergalias“ rodyti dažniau?
– Norėtųsi vaidinti visoje Lietuvoje, tik nežinau, ar Lietuva jau pribrendusi. Bet aš įsitikinusi, kad šis spektaklis skirtas visiems.
– Kiek kainuoja laipiojimo centro nuoma?
– Laipiojimo centro nuoma kainuoja nedaug.
Ši erdvė spektakliui atsirado todėl, kad viena mūsų merginų nuolat ten lankosi. Turėdama cerebrinį paralyžių ji laipioja ir tai jai labai padeda.
– Ar vaidyba padeda jūsų aktorių sveikatai?
– Man neįdomu neįgaliųjų terapija. Tai – terapija visuomenei. Nuo vienpusiškumo, nuo galvojimo vien apie savo problemas, nuo netolerancijos.
Bet matau – yra labai daug streso. Juk jos nieko nevaidina, jos turi pasakoti apie save.
– Ar jūsų aktorės iškart buvo tokios stiprios ir laisvos?
– Aš tikrai nenoriu kankinti žmonių, kurie nenori būti atviri. Tos merginos yra pripratusios prie publikos. Aistė dalyvauja „stand up“ pasirodymuose humoro klubuose, Ernesta kuria pantomimos spektaklius – neseniai grįžo iš Lenkijos su apdovanojimais, o Irma yra vaidinusi neįgaliųjų teatre.
– Spektaklyje Irma pasakoja, kad stojo į Teatro ir muzikos akademiją, nes norėjo mokytis vaidybos, bet nepasisekė. Taip buvo iš tikrųjų?
– Džiaugiuosi, kad jos nepriėmė. Nemanau, kad ten dirbantys žmonės pakankamai kompetentingi dirbti su neįgaliaisiais.
– Kuo skiriasi kitų šalių gyventojų reakcija į neįgaliuosius?
– Kartą Airijoje, kūdikių teatro festivalyje (ten vaidina maži vaikai), nuėjau į spektaklį, kur pusė salės vaikų susirinko iš pradinių klasių, o kita pusė – iš specialiųjų mokyklų.
Vaikai visiškai paprastai, natūraliai priėmė vieni kitus. Vaikai iš specialiųjų mokyklų skleidė garsus, judėjo ar kitaip reiškė savo emocijas.
Bet niekam nekilo jokių klausimų, net mažiems vaikams.
Vaikai nuo mažumės mato kitokius žmones aplink save, žino, kad tai visiškai normalu. Jei žmogui reikia – galima padėti. Jei žmogus neprašo jokios pagalbos – padėti nebūtina.
– Ar užsienyje neįgalieji vaidina profesionalių teatrų spektakliuose?
– Europoje yra nemažai profesionalių teatrų, kur režisuoja neįgalieji, taip pat tokių, kur vaidina neįgalieji. Ypač judesio spektaklių.
