Vieno garsiausių pasaulyje miuziklų autoriaus Stepheno Sondheimo miuziklą režisuoja Vilius Malinauskas, muzikinis vadovas – Josephas Batesas (JAV), kostiumų autorė – Jolanta Rimkutė, scenografė – Kristina Kasparavičienė, spektaklio choreografė — Leokadija Dabužinskaitė. Spektaklis bus rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais.
Miuzikle „Into the Woods“ vaidmenis kuria LRDT aktoriai Aleksandras Agarkovas, Jevgenija Karpikova, Aleksandra Metalnikova, Valentinas Novopolskis, Telmanas Ragimovas, Arturas Svorobovičius, Andrius Darela, taip pat atviroje atrankoje puikiai pasirodę žinomi aktoriai ir atlikėjai Vaidotas Baumila, Girmantė Vaitkutė, Larisa Kalpokaitė, Elžbieta Latėnaitė, Monika Valkūnaitė, Tomas Žaibus, Rokas Spalinskas ir kt.
V.Malinauskas, turintis nemažos miuziklų režisūros patirties, sako mielai ėmęsis šio pasaulyje mėgstamo žanro, dirbantis su dideliu malonumu ir azartu, nes Lietuvoje vis dar pasigendama miuziklo tradicijų, mūsų šalyje dar nerengiami profesionalūs miuziklų kūrėjai ir atlikėjai, todėl didelis įvykis, kad LRDT miuziklo „Into the Woods“ komandoje dirba garsus amerikiečių muzikas, dirigentas, pedagogas J.Batesas.
„LRDT vadovės Olgos Polevikovos kvietimas statyti miuziklą man buvo maloni staigmena, juolab kad muzikinė medžiaga ir muzikinis vadovas yra puikūs. Tai labai kokybiškai ir profesionaliai sukaltas miuziklas, o ir jo autorius S.Sondheimas yra vienas garsiausių gyvųjų kompozitorių ir žodžių autorių. Jo miuzikle nėra nė vienos scenos, kurią galėtum iškirpti, nes viskas labai stipriai logiškai ir techniškai švariai sukomponuota“, – sakė V.Malinauskas.
– Turite nemažos patirties režisuoti muzikinius spektaklius, miuziklus, esate dramos režisierius, Rimo Tumino kurso absolventas. Kiek režisuojant muzikos spektaklius padeda dramos režisūra ir kokios specifikos turi miuziklo kūrimas?
– Man labai patinka muzikinis teatras ir miuziklo žanras. Dramos spektaklyje yra daug komponentų, o miuzikle jų dar daugiau – čia atsiranda muzika ir šokis, kurio gali būti ir dramos spektaklyje, bet gali ir nebūti. Klasikiniame, tvarkingai sudėliotame miuzikle visi elementai – draminė vaidyba, muzika, dainavimas, šokis – darniai ir natūraliai pinasi į vieną vyksmą, ir režisieriui ar žiūrovui nekyla klausimų, kodėl atlikėjas nei iš šio, nei iš to pradėjo dainuoti ar šokti.
Gerame miuzikle muzika ir šokis yra natūralu – laiku ir vietoje. Miuziklo specifika ta, kad čia labai svarbus muzikinės medžiagos santykis su dramaturgine medžiaga, o režisieriaus užduotis – pateikti dramaturgines scenas taip ir pakilti iki tokios būtinybės, kad aktoriui neliktų kitokios raiškos priemonės pereiti į kitą veikalo sceną, kaip tik uždainuoti. Reikia sugalvoti, kaip įkaitinti personažų konfliktą iki tokio laipsnio, kad jie, užuot šaukę vienas ant kito, pradėtų dainuoti, arba kaip pakelti meilės sceną iki tokio lygio, kad mylintieji nebetilptų savyje ir uždainuotų.
Kalbant apie muzikinį teatrą, gal kam nors norėtųsi palyginti jo žanrus – operetę ir miuziklą, nes operetėje taip pat dainuojama ir šokama, o miuziklą pavadinti dar ir lengvuoju, pramoginiu žanru, tačiau mano mokytojas R.Tuminas, kalbėdamas apie dramos teatro žanrus, sakydavo, kad išvis nėra tokių dalykų kaip drama, komedija, tragedija, o yra vienas žmogiškasis žanras, kuriame viskas vyksta kaip gyvenime: šalia ašara, šalia juokas ir viskas yra tragikomedija su trupučiu gero farso – tuomet gauni tai, kas iš tikrųjų vyksta už lango, mūsų gyvenime. Manau, kad tai galima pritaikyti ir muzikiniam teatrui.
– Akivaizdu, kad Lietuvoje yra didelis profesionalių miuziklų poreikis, bet miuziklo kultūra, profesionalusis lygis dar nesusiformavęs.
– Deja, Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo muzikinio teatro režisūros studijų, nors Vakaruose tokios studijų programos populiarios. Tiesa, dramos režisieriai truputį pašaipiai žvelgia į muzikinio teatro režisūrą studijuojančius, kurie, gal neįstoję į dramos režisūrą, pasirinko neva lengvesnį studijų kelią. Bet režisuoti muzikinius spektaklius tikrai nėra lengviau, na, gal tik tuo, kad kai kurias scenas sukuria choreografas (režisierius šypteli), galbūt net sudėtingiau, nes būtina suvaldyti daugiau elementų, o ir patirtis niekuo nepadeda, nes kurdamas kiekvieną spektaklį pradedi nuo visiško nulio, tarsi iš naujo mokytumeisi vaikščioti.
Nors ir turime keletą legendinių lietuviškų miuziklų, manau, šiandien yra didžiulis miuziklo poreikis Lietuvoje. Lietuvoje susiformavęs miuziklo kaip paviršutiniško, lengvo žanro įvaizdis, dažniausiai miuziklą vertiname kaip pramogą, šventę, tačiau iš tiesų miuziklas gali būti ir gilus, ir linksmas, ir labai juokingas ar tragiškas.
– Kuo klausytojus žavi S.Sondheimo miuziklai, iš kurių Lietuvoje turbūt geriausiai žinome „Svynio Todo: demono kirpėjo“ pastatymą prieš keliolika metų, kuriame dainavo operos solistai?
– Vakaruose S.Sondheimas labai populiarus, vadinamas garsiausiu iš gyvųjų miuziklo autorių, puikus istorijų pasakotojas, kuriantis melodingą muziką ir puikius tekstus. Tai tik rodo, kad pasaulyje yra labai daug visko, o mes Lietuvoje priversti tenkintis itin skurdžiu šio žanro spektaklių pasirinkimu.
S.Sondheimo miuziklų žavesys ne tik nuostabi muzika ir istorija, bet ir tai, kaip meistriškai autorius žongliruoja visomis teatrinėmis priemonėmis, tais pačiais, pavadinkime, žanrais, kai šalia visiškai comedia del arte artimų scenų ar herojų iškyla absoliučiai gili strindbergiška drama arba, atrodytų, paviršutiniškas ir gerai pažįstamas siužetas prisipildo gilios filosofijos.
Skųsdamiesi savo gyvenimu, užsikasę savo rūpesčiuose, atėję į miuziklą pramogos, S.Sondheimo miuzikluose galime gauti ir gylio pamąstymui patrauklia miuziklo forma.
– Miuziklas „Into the Woods“ pagrįstas penkių pasakų siužetais, nors spektaklis skiriamas suaugusių žiūrovų auditorijai. Koks jūsų asmeninis požiūris į pasakų pasaulį, juolab netikėtai traktuojamą S.Sondheimo? Kokia pagrindinė kūrinio idėja?
– Čia turime sujungtas penkias žinomas pasakas: „Raudonkepuraitė“, „Pelenė“, „Kepėjas ir jo žmona“, „Džekas ir pupos“ bei „Rapuncelė“. Miuziklas „Into the Woods“ yra sukurtas jau postmoderno laikotarpiu, 1987–aisiais, ir jame pasakiškų siužetų dekonstrukcija yra gerokai sunkesnis dramaturginis ieškojimas.
Svarbiausia šio miuziklo mintis ta, kad visos pasakos prasideda nuo norų, tačiau retai kada susimąstome, kaip baigiasi pasaka, kai tie norai išsipildo. Tada paaiškėja, kad ne to norėjome, ne taip norėjome, ne apie tai svajojome, o juk, rodos, tokių konkrečių ir tikslių dalykų pageidavome. Miuzikle Pelenės mama iš kapo klausia dukros, ar ji tikrai žino, ko nori, nes jei tikrai žinai, tavo noras visada išsipildys.
Mūsų smegenys (jų įvaizdžiu bandome pažaisti ir spektaklio plakatuose) nuo vaikystės prigrūstos stereotipų, kuriuos mums dažniausiai ir įteigia pasakos, sekamos nuo kokio septynioliktojo amžiaus, kai teisininkas Charles'is Perrault užrašė liaudies pasakas apie Raudonkepuraitę, Pelenę bei daugybę kitų. Pelenė būtinai turi ištekėti už princo, ir būtinai gražaus, susilaukti vaikų, Raudonkepuraitė turi jokiu būdu neišklysti iš takelio, tiesiu taikymu nueiti pas senelę, nors ji visai nenori eiti pas jokią senelę, o mieliau pasislėpusi sukimštų kokį saldumyną. Sustabarėję stereotipai mus nuveda į tuos norus, kurių norime iš įsibėgėjimo, o ne iš tikrųjų, nes juk bijai nenorėti to kažko, ko nori visi.
Vienoje miuziklo dainų Ragana perspėja labai galvoti, ką pasakojame vaikams: „Bijok žodžių apgaulingų, vaikai mus girdi. Bijok veiksmų klastingų, bus tavo pamoka vaikams naudinga.“ Bet gal neatskleisiu spektaklio libreto, norėdamas sukurti intrigą žiūrovams.
– Šįkart miuziklas skambės rusų kalba, o tai nelabai įprasta Lietuvos muzikinių teatrų kontekste. Ar kūrybinei komandai, lietuvių atlikėjams ši kalba nesudaro sunkumų?
– Taip, tai bus pirmasis man žinomas šio miuziklo pastatymas ir atlikimas rusų kalba. Puikus vertėjas Pavelas Šišinas specialiai šiam spektakliui atliko nepaprastai sudėtingą vertimą iš anglų kalbos – tai yra poetinis vertimas, turintis „tilpti į natas“. Vertėjai supranta, kad tai žvėriškai sunkus darbas, ypač verčiant iš anglų kalbos, kurioje daug žodžių yra vienskiemeniai (pavyzdžiui, lietuvių kalboje bene vienintelis vienskiemenis daiktavardis yra „šuo“, kiti – įvardžiai, jaustukai arba ištiktukai). Nors rusų kalboje vienskiemenių žodžių ir jų formų gausiau, bet iš esmės – panašiai kaip ir lietuvių. P.Šišinas yra ne tik rusų, bet senosios airių, arba keltų, kalbos žinovas, todėl miuziklo libreto vertimas pripildytas literatūrinės pasakos atspalvių.
– Su spektaklio kūrybine grupe, muzikų žargonu kalbant, dirbate „viename rakte“. Turbūt tai jau ne pirmas jūsų darbas su kostiumų dailininke J.Rimkute ir scenografe K.Kasparavičiene?
– Tikrai ne pirmas – beveik visi mano spektakliai sukurti su šiomis menininkėmis. Šįkart scenografija bus konceptualiai švari, kad daugiau žiūrovų dėmesio tektų įspūdingiems kostiumams. Pastaruoju metu daug kūrusi Latvijoje, aktyvi ir mados dizaino pasaulyje, Jolanta seniai norėjo sukurti kostiumus pasakai – ne aprengti aktorius, o sukurti penkiolikos personažų kostiumus. Miuzikle jos sukurtų kostiumų bus apie keturiasdešimt!
– Spektaklio muzikinis vadovas J.Batesas yra garsus pasaulyje operų ir miuziklų statytojas, dirigentas ir vokalo pedagogas. Daugiau apie jį girdėję stebisi, kad tokio lygio profesionalas atvyksta dirbti į Lietuvą.
– Tikras stebuklas, kad jis dirbs Vilniuje, Rusų dramos teatre, su mūsų atlikėjais ir aktoriais. Josephas yra labai profesionalus žmogus, o miuziklą „Into the Woods“ jis yra statęs net keturis kartus, atmintinai žino kiekvieną natą ir niuansą. Jis yra Brodvėjaus žvaigždžių privatus mokytojas, garsus savo srities asas, jaunystėje pats dainavęs operos ir muzikiniuose spektakliuose, vėliau juos režisavęs.
Turėkim omenyje, kad Lietuvoje dainavimo miuzikluose gudrybių niekas nemoko, trūksta pedagogų, dar tik formuojasi miuziklų tradicija, todėl žmogus, baigęs operinio dainavimo ar džiazo vokalo specialybę Muzikos ir teatro akademijoje, tikrai dar nėra pasirengęs profesionaliai dainuoti miuzikluose. Taigi tokio kalibro pedagogo atvykimas ir darbas su mūsų kūrėjais neabejotinai yra išskirtinis įvykis ir bus neįkainojama patirtis atlikėjams, šiuo metu labai įtemptai dirbantiems vokalo repeticijose. Reikia tikėtis, kad didėjant miuziklų poreikiui ir dažnėjant profesionalaus lygio premjerų, miuziklo žanro ateitis Lietuvoje bus daug šviesesnė, kai nesakysime „oi, čia tas amerikietiškas miuziklas“, bet ant jo pamatų sukursime savo miuziklų tradiciją.
