Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje, šį lapkritį pagaliau atidaryta paroda „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“, jau aplankiusi Neapolį, Liubliną ir Sankt Peterburgą. Ši paroda be režisieriaus likusiam žiūrovui – mažutės Nekrošiaus Vėlinės, artinančios mus prie taško, apie kurį vis kalbėjo: „Ir tas paskutinis taškas yra vertingiausias žmogaus gyvenime. Kiekvienas mes pajusime tą tašką. Ir kaip pasielgsime?“ Elgtis dabar jau tenka tiems, kurie liko. Ir jie elgiasi: rengia parodas (parodos dizaineris Audrius Jankauskas, architektas Marius Nekrošius, kuratoriai – Audronis Liuga ir Julija Reklaitė), atminimo savaites, gyvenimą po. Kitaip tariant, trina tašką ir vietoj jo baigia daugtaškiu, kuriuo visada taip sunku būdavo baigti Nekrošiui.
Paroda, kurioje eksponuojami Nadeždos Gultiajevos ir Mariaus Nekrošiaus sukurtų scenovaizdžių elementai, piešiniai, eskizai, kostiumai, režisieriaus citatos ir asmeninių archyvų fotografijos, savo dydžiu išties primena nedidelį kambarėlį, kuriame susėdame atsisveikinimams, ar nedidelę repeticijų salę, kur atsisveikinimus tik repetuojame ir nedarome iš jų nieko masyvaus, reikšmingo.
Nors iš pirmo žvilgsnio parodos dydis, palyginus su tuo vandenynu, kurį Nekrošius raibuliavo, glumina; vaikščiodamas pirmyn atgal, nuo portreto prie piešinio, nuo citatos prie daikto, supranti: tai yra vaizdinė keliais kvėpavimo ciklais įgarsinta tyla, kuri šiam menininkui tinka. Reti daiktai, ilgos erdvinės pauzės tarp jų ir vos vos girdimas hamletiškas vandens lašėjimas į būgną, persmelkiantis visą parodą ir ilgainiui įlašantis lankytojui į odą, yra ta „tyla“, kuri „visus pastato į vietą“. Išties visi čia pastatyti vietoje ir nutylinti: „Hamleto“ būgnas, šmėklos paltas, virš tėvo kėdės kabantis pjūklas, „Fausto“ kaulas, „Otelo“ geldos ir kanistrai, „Idioto“ lovelė, „Makbeto“ katilas, virvė, ledi Makbet suknia, „Dieviškosios komedijos“ Popiežiaus apsiaustas. Ir vis – po Nekrošiaus tylų, kai kur – net neryškų portretą, kažkur žemiau, arčiau žemės. O kažkur aukščiau, arčiau dangaus – po jo žodį: tai apie žmogų – „Idiotas yra tiesiog geras žmogus, kurį norėtum sutikti kiekvieną dieną“; tai apie daiktą, kuris irgi – tas pats žmogus: „/.../ esi dviese. Su lempa...“
Skirtingi, varijuojantys eksponavimo lygiai sukuria ypatingą architektūrą talpiam patyrimui: parodos lankytojas šoka tarp arčiau-toliau ir aukščiau-žemiau, negaudamas jokio linijinio gyvenimo, bet keliomis dimensijomis įgilintą prisiminimo gausmą juodų sienų plokštumose. Štai kaulas toks ilgas, kad reikia eiti lankais, o paltas kamputyje taip traukia, kad tenka sugrįžti ir sukti ratus. O kur dar kolonėlė, tyliai aidinti pastalėje, prie kurios vis gūžiesi; o jei užsibūni pusdienį, šalia jos traukiesi vis arčiau, kad įsirašytų šis, rodos, paskutinis, bet toks gyvas lašėjimo – nes laša, kas gyva – garsas.
Ir jei tikrai užsibūni ilgiau, blėstant dienos šviesai ima ryškėti tamsi šviestuvų geltona ir pažeme slenkantys objektų šešėliai. Ypač – lovos, kaulo, katilo, pjūklo, žinoma, palto. Ypač palto – labiausiai baltuojančio, minkščiausio ir savaip lemtingiausio parodos objekto, į kurį ilgainiui net norisi suptis, niekam nematant liesti pirštais ir justi tekstūrą, kuri iš arti yra labai reljefiška. Simboliška: regis, jog čia – naujas Nekrošiaus žemynas, savaime virstantis parodos epicentru ir šių mažų Vėlinių iškalbingiausia vėle. Vėlei ir jos mažutėms Vėlinėms tyčiomis paliktas būgnas – tas pats, į kurį laša „Hamleto“ finale, tik dabar tylintis, pastatytas į vietą. Kaip tik čia apima keistas supratimas: Nekrošiaus daiktai nemoka nejudėti. Jie nenori būti peizažo dalis, jie nenori būti akmuo: jie yra pati tikrovė, o ne jos dalis, kurią iš įpročio vadiname daiktais. Jie yra kūnai, kurie mokėjo kvėpuoti, nes Nekrošius to juos visą gyvenimą mokė. Todėl atrodo, kad jie nenori čia būti – jiems tada geriau visai nebūti, nei gulėti taip sustabdytiems, ant pakylų ir manekenų.
Tąsyk, išėjus Nekrošiui, rašiausi: „Vėlinės“, kurias turbūt dauguma prisimins kaip paskutinį prieš Išėjimą matytą E. Nekrošiaus spektaklį, dabar jau nebėra spektaklis. Tai yra mojavimas skardos lakštu išeinant; tai yra mirtį po grūdelį sėjanti didžiagalvė aguona; tai yra meilė, skambanti ne asmeniškai, bet globaliai, lyg stovint žmonijos miške, kur duobės, medžiai ir aguonos gaudžia mirtingųjų ir mirusiųjų pokalbį, persmelktą beribio vieni kitų ilgesio. Ir tikrai E. Nekrošius buvo aguona, kuri laukinė, nespalvota, sunki kilo žmonijos miške. Nekrošiaus mitas man visų pirma visada buvo ne apie teatrą, bet apie kuklų, tylų genijaus Žmogiškumą. Jis nebuvo vienas iš režisierių – Jis čia turėjo savo žemę, kurioje veikė kaip tylus, galvą leidžiantis dievas. Ir tikrai E. Nekrošius supyktų, šitaip apibūdintas: juk tai tebuvo žmogus, kuris dirbo savo darbą. Gal net pats paprasčiausias iš mūsų, likusiųjų, gal kito tokio paprasto nėra.
