Kartu su Jaunimo teatro aktoriais Andriumi Bialobžeskiu, Aleksu Kazanavičiumi bei Aušra Pukelyte scenoje pasirodys ir jaunosios kartos aktoriai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos III kurso studentai (kurso vadovas Oskaras Koršunovas) Džiugas Grinys, Digna Kulionytė bei Aurelijus Pocius, kuriems patikėti pagrindiniai vaidmenys.
Artėjant premjerai aktoriai pakomentavo savo kuriamus personažus, pristatė pagrindines romane bei spektaklyje nagrinėjamas temas ir pasidalijo žiniomis apie kūrybinį procesą.
Apie romaną
A.Pocius: „Miego brolis“ yra itin įtraukiantis kūrinys, jį pavadinčiau vieno vakaro romanu. Knygoje derinami tarpusavyje kontrastuojantys dalykai: joje daug žiaurumo, bet kartu kaip atsvara jam egzistuoja grožis.
Pagrindiniam veikėjui Elijui Alderiui tai – muzika. Kaimelio, kuriame vyksta veiksmas, aplinka yra persunkta grotesko, joje kartais probėkšmiais jautrios meilės istorijos pavidalu išnyra grožis. Tai romanas apie ypatingu talentu apdovanotą žmogų, kuris gimė ne toje vietoje, ne tuo laiku ir ne toje aplinkoje.
D.Kulionytė: Romaną perskaičiau greitai, buvo lengva skaityti. Liko sunkus, bet sykiu ir išlaisvinantis įspūdis.
Elijaus Alderio mirtis nebuvo labai gramzdinanti. Kūrinys purvinas, juodas, sunkus, bet jame netrūksta ir palengvėjimo momentų, kurie, atrodo, išlaisvina ir apvalo.
„Miego brolis“ man priminė vaikystėje skaitytą knygą „Kvailių kaimas“. Žmonės niekuo nepasitiki, visi priešai, aplink nėra jokios meilės ir štai sužydi meilė, kuriai vis tiek nėra kelio išsikeroti. Ji galėtų žydėti, bet tokioje terpėje, deja, negali. Kaip ir menininkas kūrėjas, Elijas Alderis.
Dž.Grinys: Kai skaičiau „Miego brolį“, radau panašumų su Patricko Süskindo romanu „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“. Minėtoje knygoje pasakojama apie žmogų, kuris pasižymi fenomenalia uosle, kaip „Miego brolyje“ Elijas Alderis pasižymi fenomenalia klausa.
Jautriausia pasirodė meilės tema ir tai, kad ji lieka neišsakyta. Tai mane patį verčia susimąstyti: kiek dalykų pasakau, o kiek lieka nutylėta, kokią įtaką tai turi mano gyvenime? Kaip viskas būtų pasisukę, jeigu būčiau tam tikrus dalykus pasakęs, ir kaip vis dėlto lieka, kai nepasakau?
Apie spektaklyje kuriamą personažą
A.Pocius: Mano veikėjas romane vardu Peteris. Jis pagrindinio veikėjo Elijaus Alderio bendraamžis.
Knygoje labai išryškintos pavydo, prislėgto jauno žmogaus, kuris patiria tėvo smurtą, nekenčia aplinkos, linijos. Staiga jis atranda Elijo talentą. Kartu ir pavydėdamas, bet ir saugodamas nuo bet kokios meilės, Peteris stumia Eliją kurti muziką, dalyvauti vargonų turnyre.
Kurdami spektaklį atsisakėme Peterį deginančios pavydo linijos, spektaklyje jis žavisi Elijumi, stumia jį kurti, bando padėti jam atrasti ir išnaudoti talentą bei klausą.
D.Kulionytė: Mano personažas vardu Elbeta, Peterio sesuo. Ji – labai užspausta mergaitė. Knygoje rašoma, kad jos motina yra po vyro padu, ir Elbeta, pamačiusi tokį pavyzdį, irgi talkina vyrams.
Manau, kad po šia gražia, tyra, gera mergaite slypi gaivališkumas, kurio turi ir visi kiti to kaimo gyventojai. Kaip tik būdama su Elijumi, kai patiria laimės jausmą, tam tikrą gyvybingumą, ji išsilaisvina.
Elbeta yra paprasta, trokštanti meilės, šilumos, artumo, net geisminga. Kartais tiesmuka. Ji kiek priešinga Elijui.
Dž.Grinys: Mano personažas – Johanesas Elijas Alderis, pagrindinis romano veikėjas. Jis išsiskiria tuo, kad turi fenomenalią klausą – girdi žmogaus širdies plakimą iš didžiulio atstumo, girdi netgi žmogaus minčių dūzgimą.
Elijas labai jautrus, visa širdimi mylintis žmogus. Sakyčiau, net šiek tiek neurotiškas. Pagrindinė jo linija – tai neišsipildžiusi meilė.
Sekdamas jo istoriją susidariau įspūdį, kad meilė yra aukščiau ir svarbiau už bet kokį genialumą. Kai Elijas pramoksta groti, jis savo talentą pradeda lavinti tik todėl, kad jaučia, jog groja Elbetai. Ne pasauliui, o būtent jai, nes kitaip negali, nemoka išsakyti tos meilės.
Jausmas, kurį jis išgyvena, yra žodžiais nenusakomas. To, ką jaučia Elbetai, per visą savo gyvenimą Elijas ir lieka nepasakęs. Tai turbūt jį ir pražudo. Kas myli, tas nemiega.
Apie kūrybinį procesą
A.Pocius: Režisierius dirba be inscenizacijos, todėl romanas visada yra šalia ir niekada nediktuoja taisyklių. Šiuo atveju režisierius, manau, diktuoja taisykles.
Labai gražu, bet ir sunku tai, kad mes visi be jokio scenarijaus dirbame vietoje ir tai reikalauja visų įsitraukimo, visų vaizduotės. Statome sceną iš niekur, nuo nulio. Tai sunkus procesas, kuris vyko kone kas dieną, kol pajėgėme aprėpti mūsų norimą dramaturgiją, kurią siūlo romanas.
Telkiamės į labai minimalias dalelytes, kaip kad Elijo klausa: metronomo garsas, kiekvienas bato stuktelėjimas, visas įgarsinimas – telkiamės į garsus ir bandome tai atlikti nežmoniškai kruopščiai.
D.Kulionytė: Romanas yra mūsų medžiaga, materija, iš kurios galime lipdyti. Tai lyg tam tikra įrankių dėžė. Iš jos mes pirmiausia išsitraukiame pieštuką, braižome eskizą.
Viso to fone yra materija – romanas, iš kurio ir skolinamės linijas. Tada išsitraukiame spalvas ir spalviname. Iš pradžių atsiranda eskizas, tada atsiranda spalvos, kontūrai, ryškiname, dailiname. Šitokiu būdu iš romano išauga visiškai kitas, naujas kūrinys.
Dž.Grinys: Sutinku su kolegomis. Taip, didžiausias iššūkis yra darbas be dramaturgijos. Be to, prieš pradėdami dirbti scenoje neatlikome išsamios romano analizės – personažų linijas analizuojame vietoje, per repeticijas, iš karto galvodami ir apie sceninę išraišką. Man tai nauja, su tokiu metodu iki šiol neteko susidurti.
Man labai patiko Dignos pavyzdys, kaip iš eskizo išeina visas kūrinys. Iš sėklytės į medį, kaip sakoma.
Spektaklio „Miego brolis“ premjera. Sausio 31, vasario 1 d. 19 val. Jaunimo teatro salė 99, Vilnius.
