Režisieriaus Danijilo Zandbergo spektaklis „Barono Miunhauzeno nuotykiai“ su ryškiais šviesų ir plastikos elementais patiks ir vaikams, ir suaugusiems. Naujame teatro spektaklyje išmoningai papasakoti ekscentriškojo barono prisiminimai apie tai, kaip jis keliavo į Mėnulį ar traukė save už plaukų iš pelkės, nė vieno nepaliks abejingo.
Balandžio 24 d. svečiai iš Talino vaidins dviejų dalių komediją „Estiškos laidotuvės“. Ši gyvojo estų klasiko Andruso Kivirähko pjesė Estijoje sulaukė didžiulės sėkmės, nors joje piešiamas švelniai satyrinis estų paveikslas.
Pasak spektaklio kūrėjų, estai turi puikų humoro jausmą ir nevengia pasijuokti patys iš savęs. Mitas apie estų darbštumą, anot pjesės autoriaus, yra sunki našta, nepakeliamas krūvis, kurį tauta išdidžiai neša ant savo pečių, nesusimąstydama, jog žaloja savo stuburą.
Pjesė pasakoja vienos estų šeimos istoriją, už kurios slypi tūkstančiai tokių šeimų istorijų. Visa XX amžiaus istorija paliečia senojo Andreso, jo artimųjų ir kaimynų likimus.
Visą gyvenimą jis nenuilsdamas dirbo, niekas niekada nėra matęs senojo Andreso sėdinčio sudėjus rankas... Ir štai Andresas vyresnysis miršta. Tačiau ir mirtį jis pasitinka dirbdamas – kaimynai randa jį prie malkų stirtos su kirvuku rankose...
Balandžio 25-ąją Estijos rusų teatras rodys režisieriaus Filippo Loso spektaklį „Susitaikymo menas“ pagal prancūzų dramaturgės Yasminos Reza pjesę „Skerdynių dievas“.
Šios dramaturgės pjesės statomos visame pasaulyje. 2007 m. sukurta pjesė „Skerdynių dievas“ pirmą kartą buvo pastatyta Ciuriche, vėliau buvo sėkmingai rodoma Niujorko, Londono, Paryžiaus scenose, pelnė prestižinių premijų.
2011 m. režisieriaus Romano Polanskio filmas pagal šią pjesę tapo vienu iš Venecijos festivalio atradimų.
Pjesėje dvi sutuoktinių poros susitinka, kad aptartų savo sūnų muštynes, galų gale susipyksta ir prikalba iš pradžių kaimynams, o paskui ir vieni kitiems visa tai, kas anksčiau būdavo nutylima dėl
politinio korektiškumo ir auklėjimo.
Aukštuomenės pokalbio metu herojai nusiplėšia kaukes ir parodo savo tikrąjį veidą. Priverstinės
šypsenos, griežtas oficialumas, itin taktiški atsiprašymai – visa tai praranda bet kokią prasmę. Veikėjai tiesiog pavargo būti santūrūs, civilizuoti, mandagūs.
Šioje komiškoje istorijoje autorė atskleidžia šiuolaikinės visuomenės silpnumą ir veidmainiškumą, santuokos institucijos žlugimą, moralinę krizę.
Režisierius F.Losas nuo 2017 m. yra Estijos rusų teatro meno vadovas, stato spektaklius įvairiuose Estijos ir užsienio teatruose, o šiuo metu LRDT scenoje kuria spektaklį „Utopija“ pagal šiuolaikinio rusų dramaturgo Michailo Durnenkovo pjesę, 2019 m. pelniusią Rusijos teatro apdovanojimą Auksinė kaukė.
