„Pagauk bangą“ – tai KVMT inicijuoti teatro apdovanojimai, kasmet rengiami kovo pabaigoje, pasitinkant Tarptautinę teatro dieną.
Vienas K.Tychonovos vaidmenų – Drebulė pernai rugpjūtį pastatytame Eduardo Balsio šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“.
Tačiau svarbiausiu šokėjos laimėjimu neabejotinai tapo Klaros vaidmuo Piotro Čaikovskio šokio spektaklyje „Spragtukas“, kurio premjera įvyko praėjusių metų gruodį.
– Kuo jus užbūrė šokėjos profesija? Kaip viskas prasidėjo?
– Nuo penkerių metų pradėjau mokytis gimnastikos, bet malonumo nepajutau. Mečiau.
Sutapo, kad netrukus su mama ėjome į teatrą žiūrėti spektaklio „Gulbių ežeras“. Ir mama paklausė, gal norėčiau išbandyti save balete.
Jau kitą dieną nuėjau į vaikų choreografijos mokyklą ir buvau atrinkta kaip tinkama. Buvo pranešta, kad mano fiziniai duomenys baletui vidutiniški, bet pridėjus pastangų tai įmanoma pakeisti.
Iš pradžių baletą priėmiau kaip sportą. Vėliau pradėjau suprasti, kai tai menas, kuriame kiekvienas judesys turi prasmę ir paskirtį.
– Kas balete užkabino?
– Iš pradžių atsirado sportinis interesas būti geriausia: ne tik dėl kitų, bet ir dėl savęs. Žinoma, tada į šokį nežiūrėjau kaip į būsimą profesiją.
Bet būdama devynerių ar dešimties metų nusprendžiau: „kodėl gi ne?“.
Kuo daugiau šoki, tuo stipriau baletas įtraukia. Galiausiai supranti, kad be jo negali gyventi. Ir nors besimokant buvo geresnių ir prastesnių periodų – tai išugdė charakterį ir užsispyrimą siekiant tikslo.
– Vėliau iš gimtojo Dnipro miesto išvykote mokytis į Kijevo baleto mokyklą...
– Į Kijevo baleto mokyklą atvykau 2016-aisiais, baigusi devynias klases. Tapti Kijevo baleto mokyklos studente buvo nelengva: tai geriausia šalies choreografijos mokykla.
Tačiau savo puikių pedagogų padedama ir palaikoma (jie buvo tarsi antra mano šeima) išlaikiau visus reikalingus egzaminus ir tapau šios mokyklos studente.
Iš pradžių buvo labai sunku. Juk atvykau į kitą miestą, prasidėjo savarankiškas gyvenimas bendrabutyje. Naujas kolektyvas, nauji mokytojai. Be ašarų, aišku, neapsiėjau. (Juokiasi.)
Prireikė daug laiko, kad priprasčiau prie kito miesto ir visų pasikeitimų.
Visada įdėdavau maksimaliai pastangų įrodyti sau ir kitiems, kad esu ko nors verta. Jaunuoliai, su kuriais mokiausi, buvo talentingi, puikių fizinių duomenų, stipriai paruošti. Ir tai mane motyvavo dirbti dar daugiau.
Mes, galima sakyti, gyvendavome baleto mokykloje, ypač paskutiniais mokymosi metais. Ir kasdien sau bei kitiems įrodinėdavome, kad mes galime! Ši baleto ir gyvenimo mokykla visiems tapo sunkiu išbandymu. Ten tiek daug visko vyko, kad neįmanoma nupasakoti.
– Ne veltui sakoma, kad baletas – gyvenimo būdas?
– Taip, baletas – gyvenimo būdas. Tavo elgesys, išsilavinimas, charakteris, laikas, mintys, aplinka, dvasinė būsena ir visa kita tampa susiję su baletu. Ypač jei tuo gyveni nuo mažens ir nė nesupranti, kad galėtų būti kitaip.
– Ar mokantis teko dalyvauti konkursuose?
– Žinoma, buvo įvairaus lygio konkursų. Juose dalyvauju nuo vienuolikos metų. Teko tapti ir laureate, ir diplomante.
Konkursai reikalingi, nes suteikia patirties. Net nelaimėtas konkursas duoda didžiulės naudos, nes tai irgi patirtis bei savęs pažinimas scenoje.
Tik... konkursai ne visur būna objektyvūs. Ne visada jų dalyviai vertinami pagal nuopelnus.
Teko dalyvauti ne tik baleto konkursuose: mano gyvenime yra ir šiuolaikinis šokis, kuris ne mažiau patinka. Dalyvavau šiuolaikinio šokio laboratorijose, meistriškumo pamokose, šokio stovyklose.
– Klaipėda jums atvėrė didžiąją sceną?
– Ir taip, ir ne. Dar mokydamasi Dnipro choreografijos mokykloje, kartu su kitais vaikais šokau teatro scenoje. Buvome mažosios gulbės bei kiti personažai baletuose „Gulbių ežeras“, „Korsaras“, „Šopeniada“, „Tūkstantis ir viena naktis“ ir kt. Šokome ir operų spektakliuose.
Teko pabuvoti ir užsienio gastrolėse. Bet pirmoji mano darbo vieta ir pirmasis rimtas kontraktas – Klaipėdoje.
– Pirmieji metai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pažymėti soliniais vaidmenimis, apie kuriuos rašė ir juos gyrė kritikai. Kaip jaučiatės? Ar daug dirbant lieka laiko pasidžiaugti?
– Žinoma, aš laiminga ir dėkinga visiems buvusiems šalia už pagalbą ir palaikymą. Sakyčiau, mano amžiui laimėjimai visai neblogi. Jei nuoširdžiai, man neišeina tuo pasidžiaugti, nes visada galvoju, ką padariau ir ko ne, o ką galėjau padaryti geriau.
Žinau, kad dar turėsiu daug dirbti norėdama džiuginti žiūrovus. Juk būtent žiūrovai yra didžiausi kritikai – žinoma, po mūsų pačių.
– Kaip jums patinka Muzikinio teatro baleto trupė?
– Kolegos man labai patinka. Esame kaip viena šeima. Mus, atvykusius iš Ukrainos, labai gerai priėmė. Esame labai dėkingi. Visi vieni kitus palaiko: pakeliam dvasią ir patariam, jei to reikia.
Pati trupė įvairialypė: šokėjai labai skirtingi, skirtingo pasiruošimo. Mūsų profesionalumas kyla kasdien. Norime žiūrovus pradžiuginti puikiais pastatymais ir nepriekaištingu atlikimu. Kiekvienas įneša energijos pliūpsnį, investuoja savo laiką ir darbą į bendrą kūrybinį procesą.
– O ką pasakytumėte apie garsius choreografus, su kuriais teko dirbti?
– Po valstybinių egzaminų Kijevo baleto mokykloje gavome keletą darbo pasiūlymų. Pagalvojusi nutariau važiuoti į Klaipėdą, nors buvo sunku palikti šeimą, draugus. Atvykus čia buvo nelengva, labai nelengva. Prasidėjo darbas spektakliuose, naujų partijų, kuriose savęs iš pradžių nemačiau, mokymasis.
Iškart prasidėjo choreografo Martyno Rimeikio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ repeticijos. Viskas vyko labai greitai – nebuvo kada mąstyti, įkvėpė kūrybinis procesas ir rezultatas.
Ypač sunki antra spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ dalis, kurioje miršta Drebulės tėvas ir mama, o šeimos nariai pavirsta medžiais. Scenoje verkiau, nes visiškai persikūnydavau į kuriamą heroję.
Vėliau iš Rusijos atvyko choreografas Kirilas Simonovas. Jo stilius man nebuvo naujas, bet darbas su juo tapo nušvitimu, ypatinga patirtimi mano gyvenime, taip pat labai sunkiu laikotarpiu fiziškai ir morališkai.
Noriu padėkoti mūsų mokytojams ir kolegoms, kurie labai padėjo. Trūko laiko, tad teko viską daryti vienu metu: mokytis pastatymo „teksto“, stilistikos ir emocinio pateikimo, kurio iš mūsų tikėjosi choreografas.
– Klaros partija „Spragtuke“ – visų balerinų svajonė?
– Klara tapo mano pirmuoju pagrindiniu vaidmeniu. Supratau, kokia tai atsakomybė. Paskutinius mėnesius prieš premjerą labai jaudinausi, nes „Spragtuko“ spektakliai buvo suplanuoti Vilniaus ir Klaipėdos arenose su tūkstančiais žiūrovų.
Užbėgdama įvykiams už akių galiu pasidžiaugti, kad vos išėjus į sceną visas jaudulys dingo, nes nuo žiūrovų sklido tokia gera energija.
Klaros partija man labai artima. Persikūnijimo pagrindu tapo būsena „be jokių suvaržymų“. Pirmosios repeticijos buvo ypač sunkios, bet kasdienės pastangos ir didelis noras davė rezultatą. Esu labai dėkinga visiems, kad manimi patikėjo ir leido įgyvendinti svajonę.
– Jūsų pastangos įvertintos „Metų artistės“ apdovanojimu. Koks tai jausmas? Su kuo pirmiausia pasidalinote šia žinia?
– Aišku, man tai buvo staigmena. Nesitikėjau. Apdovanojimas virtualus, tad pirmoji paskambino ir pasveikino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.
Aš laiminga, ir artimieji džiaugiasi mano laimėjimais. Pirmiausia šią žinią pranešiau šeimai: mamai, tėčiui ir jaunesnei sesutei.
Kai tądien vyko virtualios repeticijos, džiaugėmės kartu su kolegomis, nes „Metų darbštuolio“ nominaciją gavo visa trupė. Mus sveikino, o mes taip didžiavomės, kad bendromis pastangomis pasiekėme puikių rezultatų.
– Koks tas gyvenimas Klaipėdoje? Ką veikiate laisvalaikiu? Gal susiradote naujų draugų?
– Klaipėda – ramus ir tylus miestas. Ir man čia labai patinka. Tokiame mieste kartais norisi pabūti vienam, prie jūros. Tai ir darau kiekvieną pirmadienį, kai Muzikiniame teatre laisvadienis.
Žinoma, ilgainiui atsirado naujų draugų, ir ne tik su teatru susijusių.
– Kaip jūsų gyvenimą pakoregavo karantinas?
– Nuo karantino pradžios laikomės izoliacijos, bet tai netrukdo mums dirbti. Teatro administracija pasirūpino mūsų fizinės formos palaikymu – organizavo virtualias pamokas.
Mokytojais tapo garsūs šokėjai ir pedagogai iš Vilniaus bei Ukrainos. Tobulinome šokio judesius, darėme specialius pratimus įvairių raumenų grupių stiprinimui.
Nelengva vykdyti užduotis esant namuose, bet darėme, ką galėjome.
– Ar lieka laiko pomėgiams?
– Vienas iš mano pomėgių – piešimas. Kai buvau maža, mane tėvai vesdavo į dailės mokyklą. Noras piešti liko iki šiol.
Karantino metu tam galiu skirti daugiau laiko. Kaip ir skaitymui, maisto gaminimui, bėgimui.
– Ateities planai? Svajonės?
– Nenoriu atskleisti planų ir svajonių, nes bijau, kad gali neišsipildyti, jei jas pasakysiu. (Juokiasi.)
Juk anksčiau neįsivaizdavau, kad atvyksiu gyventi į Klaipėdą, šoksiu šiame teatre. Esu pasiruošusi viskam, kas manęs laukia, ką padovanos likimas.
– Iš ko semiatės įkvėpimo?
– Mane įkvepia ir motyvuoja pats teatras ir žmonės, kurie juo gyvena. Žinoma, įkvepia žiūrovai, jų stipri energija. Įkvepia žmonės, kurie kažko pasiekė savo darbu, užsispyrimu ir noru.
– Gyvenimo tikslas...
-Gyventi naudingai, negaišti laiko niekams ir įsiskaudinimams. Realizuoti save, būti dalimi kažko nuostabaus ir tapti naudinga savo poelgiais bei veiksmais!
