Atėjus karantinui planai buvo nukeliami vis tolesnėms datoms, kol galiausiai, visai pakeitę savo pavidalą, liko tik gražia svajone. Apie netikėtus pokyčius, nežinomybę ir gydomųjų savybių turinčią ateinančio sezono programą savo mintimis dalinosi atviro, universalaus ir profesionalaus Šv. Kristoforo orkestro vyr. dirigentas Modestas Barkauskas.
− Kaip orkestrui ir Jums, kaip dirigentui, praėjo karantino laikotarpis?
− Manau, kol karantinas dar nesibaigė, apie save ir pačią situaciją ateityje sužinosime daug daugiau. Tačiau kaip ir visam kūrybiniam sektoriui ir jį sudarantiems meno organizacijoms, Šv. Kristoforo orkestrui karantino laikotarpis buvo ypač skaudus.
Muzikantai negali rinktis ir repetuoti kartu, taigi jie negali dirbti savo darbo. Šiuo metu kiekvienas orkestrantas dirba individualiai ruošdamas savo partijas, tačiau bendrai sujungti skambesio spalvas ir tembrus neišeina, o ir technologijos neleidžia ieškoti repetavimo kartu alternatyvų. Jaučiamės kaip sportininkai, kurie treniruojasi žinodami, jog varžybų nebus.
Mano, kaip dirigento, rolė irgi iš esmės pasikeitė, nes jau du mėnesius nediriguoju. Daugiausia fiziškai tvarkausi buityje ir panašu, kad profesinio mosto dar kurį laiką neteks pajusti.
− Skaičiau, jog karantino metu siekėte grįžti repetuoti balandžio mėnesį, koncertai buvo planuojami balandžio pabaigoje, gegužę. Kaip išgyvenote nuolatinius planų pasikeitimus?
− Taip, galvojome, jog karantinas tęsis mėnesį, daugiausiai du, tačiau visa situacija užsitęsė ilgam. Repetuoti drauge karantino metu mums buvo svarbiausia – net ir nevykstant koncertams, jeigu orkestras kaip vienas organizmas galim studijoje muzikuoti, tai vis tiek galime padaryti didelį darbą ir daug pasiekti. Bet deja net to mes negalime. Taip ir kapanojamės iš šitokios situacijos.
− Pavasario sezono metu buvo žadama paminėti svarbias datas, metines, tam buvo ruoštas specialus repertuaras. Kokios šio sezono programos bus perkeliamos į ateitį, o kas liks nenuskambėję?
− Šiuo metu programos yra koreguojamos, ką pavyksta perkelti, be abejo, stengiamės perkelti. Koncertų programas, kurias formavome savo jėgomis, stengiamės, numatę datą, ir iškart kelti į antrąją sezono pusę ar į naują sezoną.
Sezono atidarymui turime numatę L. van Beethoveno metines minintį koncertą ir kol kas šis planas su pianistu Petru Geniušu išlieka. Taip pat praeitą savaitę turėjo vykti koncertas skirtas Algirdo Martinaičio jubiliejui, kurio nepavyks įgyvendinti. Kalbėjau su jubiliatu, kuris nusiminęs, tačiau tuo pat labai šviesiai žvelgia į ateitį.
Aišku, yra ir sudėtingesnių situacijų – planuose sceninis veikalas, operos pastatymas, kur viskas priklauso ne tik nuo mūsų – yra choras, solistai, scenografija ir t.t.
− Įvairios Lietuvos organizacijos karantino metu viešai atidaro savo archyvus. Kaip Jūs vertinate šitokią alternatyvą gyvam koncertiniam gyvenimui?
− Aš ir pats susimąstau, jog šiuo metu bandome perkelti jausmą, tikrą patirtį į platformą kaip skaitmeną. Tai yra neįmanomas dalykas. Mes kaip profesionalai pirmiausia atstovaujame gyvo muzikavimo tradicijas, o visa kita – tik bandymas šias tradicijas kitaip pateikti.
Smagu, kad socialinėje erdvėje rodome ir matome, ką veikiame, kuo esame užimti, prisimenami praeities įvykiai, koncertai. Tai padeda išlaikyti klausytoją, galbūt susirasti naują orkestro gerbėją. Bet žvelgiant į ateities perspektyvą, po karantino neketiname keisti savo kaip orkestro veiklos. Labai laukiu gyvo muzikavimo – momento, kai scenoje esu laidininkas tarp orkestro ir publikos.
− Kaip manote, ko labiausiai karantino metu trūksta gyvosios muzikos mylėtojams?
− Žinot, tai visiems yra nauja patirtis. Man žiūrint „Kino pavasario“ filmus per televiziją taip pat pritrūko viso bendros patirties jausmo. Kai po filmo dažnai užsidega šviesa, susižvalgai su salėje esančiais žmonėmis ir pajunti bendrumą.
Dabar išjungęs televizoriaus ekraną ir apsidairęs tematai keturias sienas. Panašiai karantino metu turbūt jaučiasi ir klasikinės muzikos mėgėjai, perklausę koncertą ir negirdintys aplodismentų. Paspaustas like‘as yra jau visai kas kita.
− Skaičiau, kad rudenį Šv. Kristoforo orkestras planuoja padėkos koncertą medikams. Kaip gimė šita idėja? Kokio renginio būtų galima tikėtis?
− Šv. Kristoforo orkestras visada buvo socialiai atsakingas, daugelį metų bendraujantis su įvairiomis nepelno siekiančiomis organizacijomis, taip pat ir su Santariškių ligonine. Stengiamės savo koncertus rengti visiems socialiniams sluoksniams.
Šį kartą, besidomint repertuaro planais, pamačiau, jog artėja medikų diena. Taip man kilo mintis, pasibaigus šiam krachui, susiderinti su ligonine, nuvykti ir jų salėje pakoncertuoti gydytojams, šitiek prisidėjusiems prie situacijos suvaldymo. Tai – vienintelis dalykas, ką kaip orkestras galime padaryti: palaikyti ir išreikšti padėką, kurią šiuo metu medikams jaučia visa Lietuva ir pasaulis.
− Esate dirigavęs skirtingiems Lietuvos ir užsienio orkestrams. Kaip, palyginęs, matote ir vertinate Šv. Kristoforo orkestrą? Kuo ši patirtis išsiskiria?
− Man lengviau spręsti apie Šv. Krstoforo orkestrą, nes čia esu nuolatinis dirigentas, nuolat bendrauju su kolektyvu ir kiekvieną muzikantą pažįstu asmeniškai. Dėl to man lengviau parinkti repertuarą ir žinoti, kaip vienas ar kitas kūrinys tiks orkestrui, kokią naudą muzikai gaus. O su kitais orkestrais dirbau tik kaip vizituojantis dirigentas – atlikdavau kelias programas sezone, turėdavau keletą koncertų. Patirtys nuostabios, bet neužtenka laiko užmegzti gilesnio ryšio. Šv. Kristoforo orkestras yra man kaip šeima.
Manau, kad šiuo metu ryšys tarp orkestro narių ypatingai sustiprėjo. Mes tapome dar vieningesni, pasidžiaugiame vienas kitu, palaikome. Karantinas mums kaip vienam organizmui suteikė dar daugiau galios ir jėgų. Belieka tik sulaukti, kada mes galėsime visais šiais džiaugsmais pasidalinti su savo klausytojais.
− Kokios yra orkestrantų nuotaikos, reaguojant į nuolatinius pokyčius? Ir ypač dabar, pamažu sugrįžtant į darbą?
− Pradžioje visi buvome nežinomybėje, apimti panikos, jautėsi baimė dėl ateities. Šios psichologinės būsenos palietė visus žmones – tiek mane, tiek Jus, tiek ir orkestro muzikantus. Vėliau susitaikėme, jog tai ne tragedija, kad reikia mokytis gyventi kitaip. Šiuo metu viską koordinuoju jau ne kaip dirigentas prie pulto, o labiau dirbdamas su kieviena orkestro grupe ar individualiai su muzikantais.
Matau, kad daugeliui žmonių šitoks darbo pobūdis nuotoliniu būdu yra priimtinas, jie rodo puikius rezultatus. Tai mane džiugina, galbūt ateityje keisime tam tikrus savo darbo procesus. Muzikantų nuotaikos šiomis dienomis yra geros, visi su nekantrumu laukia kada galėsime susitikti, pradėti repetuoti kartu.
− Kaip bendrai su orkestru pasirenkate ir formuojate kūrinio interpretaciją – kiek remiatės Jūsų, kompozitoriaus, orkestrantų pasiūlymais?
− Viskas viename, kuriame bendradarbiavimo ir dialogo keliu, laikydamiesi autoriaus nuorodų. Bendros repeticijos metu išgirstame kūrinį, jį suprantame. Pirmasis impulsas ateina iš manęs, pagal tai, kaip aš įsivaizduoju skambesį. Tada išgirstu atsaką iš orkestro – jei man patinka pasiūlytas charakteris, nuotaika, tai su mielu noru koreguojame interpretaciją ir bendromis jėgomis iriamės pirmyn.
Muzika yra jausmas, tai negali būti vien tik natų kratinys. Repetuodami stengiamės išgauti nuotaiką, charakterį, atspindintį tai, kas slypi kompozicijoje ir ką ja buvo bandoma pasakyti. Kai ir aš, ir muzikantai tai „pagauname“, interpretacija susidėlioja savaime.
− Minėjote orkestro lankstumą, įvairialypiškumą, išradingumą. Kaip kultivuojate kūrybiškumą Šv. Kristoforo orkestre? Kaip kuriate naujas idėjas?
− Pas mus visi kūrybiniai sprendimai yra priimami demokratiškai. Pirmiausia gimsta mintis ir jeigu tiki jos realizacija, gali laisvai pristatyti orkestrantams. Jie labai atvirai priima naujas idėjas ir patys jas generuoja. Jeigu idėją pateiki žinodamas, ko ji verta, orkestras ja patiki ir pasitiki.
− Jau keletą metų esate Šv. Kristoforo orkestro meno vadovas. Kas Jus nustebino šiose pareigose?
− Nustebino profesijos įvairovė. Šiuo metu esu atsakingas už daugelį dalykų – už kolektyvo formavimą, už repertuaro parinkimą, dažnai instrumentavimas orkestrui, koncertų vedimas ir t.t. Norint kažką pasiekti su kolektyvu, reikia nuolat sistemingai dirbti. Šiuo metu to siekiu nesiblaškydamas kaip kviestinis dirigentas, o koncentruodamas visą savo energiją į darbą būtent su šiuo kolektyvu.
− Kaip esant nežinioje planuojate orkestro ateitį?
− Nuolat sekam sveikatos ir kultūros ministerijų rekomendacijas, kiek žmonių bendrai gali susirinkti repetuoti. Nuo šios savaitės bandysim rinktis nedidele sudėtimi – kvartetais, kvintetais ir kartu pamuzikuoti, pajausti bendrą skambesį. Taip po truputėlį bandome judėti į priekį. Ateities planus kurti sunku, sunkiausia yra perdėlioti atšauktus ir nukeltus koncertus, viską derinant su solistais, užsienio atlikėjais. Sunku apibrėžti ateitį.
− Kokie ryškiausi akcentai yra planuojami ateinančiame Šv. Kristoforo orkestro sezone?
− Ateinančiame sezone norėtume pabrėžti atidarymo koncertą su Petru Geniušu, kurio metu minėsime L. van Beethoveno jubiliejų. Taip pat turime koncertą skirtą pagerbti Č. Sugiharai, kuriame planuojami atlikėjai iš užsienio – Japonijos bei Amerikos. Tikiuosi tai pavyks suorganizuoti.
Bandysime labiau panaudoti orkestro muzikų gebėjimus groti mažesne sudėtimi. Tikiu, kad po karantino žmonėms norėsis atgaivos, gražios, geros muzikos. Tai kiek keičia mūsų repertuaro strategiją. Stengsimės atskleisti muzikos jėgą įtaigiai muzikuodami, daugiau atskleisti muzikos turinį.
Taip savo veikla ateityje sieksime muzika gydyti ir stiprinti žmonių dvasią. Vieni iš ryto geria vitaminus – vitaminą C imunitetui, vitaminus nuo kraujagyslių, plaukams ir nagams pastiprinti – o aš siūlau tiesiog klausytis Šv. Kristoforo orkestro ir būti jo gerbėju. Žmogaus sielą gali išgydyti būtent muzika.
− Ar yra Šv. Kristoforo orkestro vizija, kurios Jūs siekiate?
− Vizijų galima prisigalvoti įvairių, bet realybė diktuoja sąlygas, kurių reikia laikytis. Gal tai nėra blogai, juolab, kad pagrindinė orkestro stiprybė yra jo lankstumas ir įvairiapusiškas. Jie vieną dieną gali groti džiazą, kitą – barokinę muziką, o vėliau stiliuje atlikti Mozartą. Visi muzikantai yra labai aktyvūs ir nuoširdūs. Jie – savo srities profesionalai, įsigilinę į savo darbą, turintys milžinišką patirį su prieš tai buvusiu maestro Donato Katkumi.
Šio iniciatyva buvo surinktas platus repertuaras, kuriuo yra nesudėtinga laviruoti. Vieno ateities kelio šiam orkestrui nėra – šalia lietuviškos muzikos ir klasikinių koncertų, norisi orkestrą matyti ir kaip kitų scenos menų partnerį. Visi projektai, visos skirtingos orkestro veiklos yra šalia besiklausančio žmogaus – tai sistemingas prisidėjimas prie vilniečių ir miesto svečių gerbuvio. Tokia tad orkestro vizija.
Interviu parengė Ona Jarmalavičiūtė.
