Dalijamės netikėtumais ir neįtikėtinomis istorijomis iš teatro gyvenimo.
Grimo dailininkė Aira Braždienė
Tai nutiko rodant šokio spektaklį „Graikas Zorba“ – jau ne pirmą kartą. Madam Hortens partiją tądien šoko Aušra Krasauskaitė, kuriai kilo sumanymas, kad jos veikėja – senstanti dama – finalinėje spektaklio scenoje turėtų būti be peruko.
Idėja sulaukė palaikymo, tad ruošiantis paskutiniam šokiui vietoj peruko po nuometu buvo uždėta tik kepurėlė. Nukritus nuometui, kolegos išsigando, kad nepritvirtintas perukas tiesiog nuslydo kartu.
Operoje „Don Žuanas“ jauni solistai Valdas Kazlauskas ir Vilius Trakys turi virsti senais vyrais. Jiems „pasendinti“ tenka naudoti daug grimo.
Užkulisiuose kolegoms būna keista juos sutikti tokius, o ką tik iškepti „senjorai“ irgi nepraleidžia progos pasilinksminti. V.Trakys teigia: „Tokia mano dalia“. Nes taip jau sutapo, kad tie patys solistai dėl gausybės grimo ir pridėtų ragų tampa sunkiai atpažįstami ir operoje „Prūsai“, kurioje vaidina Krivį.
Vyskupo partiją „Prūsuose“ atlieka bosas Artūras Kozlovskis. Spektaklio kūrėjų pageidavimu šio personažo veidą turėjo puošti karpos. Bet dainuodamas solistas šias „puošmenas“ pamesdavo jau pirmajame operos veiksme, tad galiausiai buvo nutarta karpų atsisakyti.
Spektaklyje vaikams „Ten, kur gyvena pabaisos“ šokėjai vilki ne tik gyvūnus vaizduojančius kostiumus, bet ir išradingai nugrimuoti, o grimą papildo plunksnos. Tačiau į užkulisius artistai paprastai grįžta dalį šių plunksnų scenoje išmėtę. Tenka jas labai kruopščiai klijuoti, nes šokis toks intensyvus, kad net stipriausi klijai nelaiko.
O spektaklyje „Altorių šešėly“ vienam kunigų seminarijos auklėtinių tenka užklijuoti dirbtinių plaukų „pusperukį“, vaizduojantį plikę. Kiekvieną kartą užkulisiuose stebėdama šio šokėjo dvikovą su Liudu Vasariu bijau, kad plikė nukris ir spektaklis bus sugadintas.
Bet linksmiausia – tai „Makaronų opera“. Ten visi atlikėjai baltais veidais ir juodomis akimis bei lūpomis. Per bandomuosius spektaklius po pirmos dalies juos pamačiusios vos neišvirtom: preciziškai atliktas darbas nuėjo šuniui ant uodegos.
Artistai tapo panašesni į zombius, o ne į pasakos personažus: sušlapę, nuvarvėję, baltus veidus sudarkė juodų dažų nuosrūviai. Gerai, kad premjerinių spektaklių žiūrovai to nematė.
Operos solistas Tadas Jakas
Ar ką nors pamirštame, eidami į sceną? Žinome, ne. Bet tai dažnai kamuojantis sapnas paskutinę naktį prieš premjerą.
Operetėje „Vienos kraujas“ man, pradedančiam solistui, buvo patikėta kamerdinerio Jozefo partija. Šiame spektaklyje yra duetas, kurio metu Jozefui ant kupros užšoka Pepė – jam patinkanti mergina. Viskas pavykdavo puikiai, kol kartą Pepė, prieš šokdama man ant nugaros, pernelyg įsibėgėjo. Tąsyk abu tėškėmės scenoje. Bet – dainavome toliau.
Spektaklyje vaikams „Žvaigždžių opera“ su kolega užkulisiuose laukėme scenos, kurioje kosminiu laivu turime pakilti į kosmosą. Tą „skrydį“ imituoja prie kopėčių pritaisyti fejerverkai.
Deja, tąsyk jie iššovė užkulisiuose prieš pat mums išbėgant į sceną. Laimė, pirotechnikai dar nebuvo išvykę ir skubiai sukeitė fejerverkus. Taigi „skrydis į kosmosą“ pavyko.
Operos „Don Žuanas“ pradžioje scenoje kaunasi Komandoras ir Don Žuanas. Po šios kovos scenoje turi likti špaga, kuri reikalinga mano personažui Don Otavijui kartu su Dona Ana (Rita Petrauskaite) dainuojant duetą.
Įbėgam į sceną, pradedam dainuoti. Tarnai išneša nukautą Komandorą, o špagos nėra... Pasirodo, ji kautynių metu įkrito į fontaną. Gerai, kad eidamas į sceną sugalvojau pasiimti šautuvą: atrodė logiška, jog ginkluoto žmogaus plikomis rankomis nenugalėsi. Tad partnerė duete vietoj špagos sumaniai panaudojo tą šautuvą.
Kitas nutikimas iš „Don Žuano“. Dainuojant sekstetą Mazetas man, Otavijui, duoda šautuvą, o aš jį nukreipiu į Leporelą. Bet šautuvo vamzdis netyčia pasislinko į priekį ir iššoko styroti nežinia iš kur išlindusi spyruoklė. Bandžiau vamzdį sustumti atgal, stengdamasis nemosikuoti. O galvoje tik viena mintis – kaip nepradėti juoktis.
Mano numylėtame miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ Siuvėjas, kurį vaidinu, turi visiems pasigirti, kad įsigijo siuvimo mašiną. Išeinu iš namelio susirinkusiems pristatyti savo nuostabaus pirkinio.
Bandau minti paminą, bet kažkas stringa. Dar bandau. Nieko. Visi tyli ir į mane spokso. Vėl spaudžiu. Kol Goldė (Jadvyga Grikšienė) neištvėrusi taria: „Kaip gražiai siuva...“ Ir stebuklas – pagirta mašina iš tikrųjų ima siūti! O jau maniau, kad iš gėdos žemėn sulįsiu.
