Praėjusią savaitę po devynerių metų darbo LNOBT su baleto trupe atsisveikino lenkų choreografas Krzysztofas Pastoras. Jis prisipažino dvejus metus tam rengęsis, vos tik surado šių pareigų vertą įpėdinį.
Juo tapo buvęs LNOBT baleto primarijus, šiandien sėkmingai kuriantis choreografas, Auksinių scenos kryžių ir kitų apdovanojimų laureatas 40 metų M.Rimeikis.
Veržliai ir aktyviai šokio pasaulyje besireiškiantis kūrėjas formavosi nepriklausomoje Lietuvoje, todėl puikiai orientuojasi globaliuose kultūros procesuose ir naujausiose tendencijose, kartu išlikdamas savitu lietuviško teatro atstovu.
– Ne taip seniai – dar ramiu ikipandeminiu laikotarpiu – prisipažinote, kad jums svarbu prisidėti prie mūsų baleto istorijos, turėti galimybę ją formuoti pagal savo įsivaizdavimą. Šiandien tai tampa tikrove – jūs galėsite turėti įtakos Lietuvos baleto istorijai, formuoti naujas ar išlaikyti senas gaires. Kokiu keliu eisite? – paklausiau M.Rimeikio.
– Gavau turtingą palikimą – stiprią baleto trupę ir protingai suformuotą repertuarą. Aš – už klasikos ir šiuolaikinio baleto pusiausvyrą, repertuare – taip pat. Esame vienintelis teatras Lietuvoje, kuris gali ir turi šokti klasiką, negalime atsisakyti tokios privilegijos.
Kita vertus, negalime stovėti vietoje ir šiuo atžvilgiu – klasikinis šokis taip pat transformuojasi, šiandien yra šokamas kiek kitaip nei prieš šimtą metų. Turime tobulėti atsižvelgdami į geriausiuose pasaulio teatruose vykstančius procesus.
Kaip vieną pagrindinių įrankių šiam tikslui pasiekti matyčiau stažuočių sistemą. Akivaizdu, kad naujų repetitorių, pasaulinio lygio šokio meistrų mes neprisipirksime, todėl dideles viltis dedu būtent į stažuotes ir meistriškumo kursus.
Turime auginti savo kadrus ir sutelkti jėgas visuose įmanomuose frontuose. Lietuvos muzikos ir teatro akademija taip pat nebus palikta nuošalyje – glaudesnis bendradarbiavimas su šia meno kūrėjų kalve duotų gerų rezultatų.
Svarbi kūrybos platforma išliks ir K.Pastoro sumanytas choreografinių miniatiūrų ciklas „Kūrybinis impulsas“. Tačiau projektas turėtų gyvuoti labiau kaip kūrybinės dirbtuvės, neužgriūdamas jaunųjų kūrėjų didžiosios scenos koncertiniu svoriu.
LNOBT scenos tikrai nepaversiu vieta, kurioje bus šokami tik mano spektakliai. Naujas savo pareigas suvokiu gerokai plačiau. Noriu, kad mūsų trupė atrastų savo veidą, kad pasaulyje būtume matomi ne tik kaip garsių spektaklių atkartotojai. Prie trupės tapatybės, originalumo formavimo tikiuosi prisidėti ir aš.
Todėl nebus ignoruojami ir šiuolaikinio šokio projektai. Tačiau rinksimės juos atsargiai: šiuolaikinio baleto pasaulyje pristatyta daug, bet ne visas jis toks jau šiuolaikinis. Stengsiuosi, kad mūsų repertuare atsirastų tik geriausi – pavyzdžiui, Crystal Pite, Wayne’o McGregoro, Akramo Khano darbai.
– Ar keisis pati trupė, jos ugdytojai? Gal tenkina jūsų pirmtako suburta komanda?
– K.Pastoro komanda yra veiksminga – visi puikiai atlieka savo darbą. Baleto trupės direktore lieka Rūta Butvilienė, nesikeis ir repetitoriai, kiti darbų organizatoriai.
Naujiems šokėjams, kaip ir anksčiau, rengsime konkursus. Galbūt juose labiau atsižvelgsime į pretendentų gebėjimą šokti šiuolaikinį baletą, būsimo artisto individualybę, žavesį.
Dideles viltis dedu į M.K.Čiurlionio mokyklos absolventus.
Šiek tiek keisis darbo organizavimas – turėtų atsirasti laiko kiekvieno artisto asmeniniam tobulėjimui, kūrybinėms dirbtuvėms. Neatmetu minties, kad ateityje komanda gali kisti. Juk gera komanda – sėkmės prielaida.
– Ar galų gale turėsime baleto žvaigždžių – ne tiesiog gerų, profesionalių šokėjų?
– Šiais laikais žodis „žvaigždė“, segamas baleto artistui, turi nekokį prieskonį. Žvaigždės dirbtinai negali ir neturi būti kuriamos. Tačiau sutinku, kad iškilus šokėjas ar šokėja turėtų būti labiau matomi plačiajai visuomenei. Šiuo atžvilgiu mums trūksta sklaidos – greičiausiai teatro vadovų prievolė ja pasirūpinti.
– Kaip šeima reaguoja į šį jūsų gyvenimo virsmą? Ar esate pakankamai laisvas „apsigyventi“ teatre, imtis atsakomybės už visą trupę? Nekils interesų konfliktas?
– Aš seniai esu apsigyvenęs teatre – visi su tuo jau susitaikė. Žinoma, asmeninis gyvenimas nukenčia. Šiuo požiūriu karantinas buvo gera proga pabūti su savimi ir artimaisiais.
Interesų konfliktas, manyčiau, negresia ir dėl mano brolio Jeronimo Krivicko, kuris šoka mūsų trupėje. Jis jau dabar yra geras, susiformavęs šokėjas, tad tobulės nepriklausomai nuo manęs.
– Esate daugiabriaunis, gilus kūrėjas. Įdomu, ar turite su teatru nesusijusių pomėgių?
– Pastaruoju metu geriausiai atsipalaiduoju dirbdamas paprastą fizinį darbą – sodyboje pjaunu žolę, skaldau malkas. Štai taip proziškai, bet kokia meditacija! Anksčiau lyg ir turėjau hobį restauruoti senas mašinas, bet tam neliko laiko. Neslėpsiu, su 1985-ųjų motoroleriu „Honda“ kartais dar pažaidžiu.
Žibėjo scenoje
M.Rimeikis nuo 1999-ųjų LNOBT sukūrė dešimtis įsimintinų baleto vaidmenų, tarp jų – Espados („Don Kichotas“), Yorgos („Graikas Zorba“), Hilariono („Žizel“), Otelo („Dezdemona“), Žygimanto Augusto („Barbora Radvilaitė“), Vronskio („Ana Karenina“).
Artistas šoko Choreografinių projektų teatre „Vilniaus baletas“ (meno vadovas J.Smoriginas), A.Cholinos šokio teatre, dalyvavo garsaus baleto festivalio „Open Dance“ projekte „Neprilygstami baleto talentai“, gastroliavo Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Ispanijoje, kitose šalyse.
2007 m. „Švyturių“ apdovanojimuose M.Rimeikis buvo tituluotas Metų baleto viltimi, 2011 m. tapo Metų baleto solistu, 2014 m. pelnė Konstantino Stašio premiją.
Choreografinių miniatiūrų projektas „Kūrybinis impulsas“ atskleidė M.Rimeikio, kaip choreografo, talentą. Menininkas už baletų choreografiją du kartus pelnė Auksinį scenos kryžių: 2015 m. – už baletą „Visur, kur mes nebuvom“, 2018 m. – už „Procesą“. Naujausias jo darbas – šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ Klaipėdos muzikiniame teatre – tapo Metų spektakliu uostamiestyje.
