Šiandienos dėmesys – teatro režisieriui Naubertui Jasinskui.
<strong>– Visi „fabricos“ kūrėjai yra visiškai skirtingų sričių atstovai. Kaip nusprendėte dirbti kartu?</strong>
– Viskas prasidėjo seniai, kai perskaičiau knygas, kurios ir tapo atspirties tašku šiam projektui. Tai – Jameso P.Carse'o knyga „Finite and Infinite Games. A Vision of Life as Play and Possibility“ ir Rubino N.Naimano „Healing Night. The Science and Spirit of Sleeping, Dreaming and Awakening“.
Tačiau jau nuo pradžių turėjau nuojautą, jog šis kūrinys nebus įprastas. Taip viskas ir baigėsi – liko kabėti mintis, kurios raiškos priemonių dar neįsivaizdavau.
Per karantiną netikėtai vėl atsiverčiau tas knygas. Tuo metu „Sirenos“ paskelbė atvirą kvietimą menininkams siūlyti savo idėjas. Pamaniau, jog tai yra puiki platforma tokiems dalykams inicijuoti. Norėjosi ieškoti ir nekonvencionalaus priėjimo prie šių temų. Tad pirmoji mintis buvo apie instaliaciją.
Su Tadu Černiausku dar nebuvome pažįstami, tačiau prisiminiau jo darbus, kuriuos teko matyti. Jie man pasirodė labai įdomūs. Ir aš jam parašiau elektroninį laišką. Mes susitikome, pakalbėjome, sukirtom rankom ir pradėjom dirbti.
O su Gintaru Sodeika esame pažįstami jau kurį laiką. Čia jau mūsų trečias bendras darbas – pirmasis „Orfeo. Miesto šviesos“, o antrasis „Pelikanas“. Tai lyg natūrali tąsa.
Tadas čia iškėlė labai gerą sąlygą – neburkime komandos, o kurkime ir poreikiai pasidiktuos patys iš to, ką mes sugalvosime, o ne iš to, kad reikės užimti likusią kūrybinę komandą.
D.Putino nuotr.
<strong>– Pirma „fabricą“ pavadinote „teatrine instaliacija“. O kaip yra dabar? Ar šis darbas nutolo, o galbūt kaip tik priartėjo prie tokio mišraus žanro? Kaip „fabricą“ įvardintum dabar?</strong>
– G.Sodeika buvo susitikęs su Arūnu Mateliu, jis domėjosi, kas čia bus. Gintaras papasakojo apie „fabricą“ ir A.Matelis tai įvardijo kaip trumpo metro teatrą. Tai man labai patiko.
Tačiau nuoširdžiai nežinau. Tarpdisciplina. Čia gal ir yra norėjimas išsilaisvinti iš savo profesinių vaidmenų, nes mes susitikę mąstome, ginčijamės, diskutuojame ir kuriame visi kartu. Visi nori įsidėti į tą rėmą – čia teatras, čia kinas.
Aš suprantu kodėl, taip kur kas patogiau. Gal ir man pačiam norėtųsi įsivardinti, kas čia yra, bet dirbdamas šiame procese supratau, jog to daryti nereikia.
Jeigu tai būtų rodoma ne teatro festivalyje, o šiuolaikinio meno centre, gal būtų kitaip. Platforma šiuo atveju suteikia kontekstą.
Visi „Sirenų“ projektai nesvarbu, koks jų tūris, tačiau jie atėjo iš teatro. Ir jeigu kūrėjų ribos platėja, tai ir kritikų bei žiūrovų akiratis turėtų plėstis neapsibrėžiant teatro ribų taip siaurai.
<strong>– Iš audiodienoraščių, kuriais dalijotės, visą „fabricos“ kūrybinį procesą būtų galima suskirstyti į du etapus. Pirmasis buvo skirtas diskusijoms, idėjos gryninimui, o antrasis – įgyvendinimui. Ar taip buvo ir tikrovėje?</strong>
– Šį procesą skirstyčiau į tris etapus. Tačiau čia žvelgiant tik iš mano perspektyvos.
Pirmasis buvo diskusijų etapas, vienas kito provokacijų, temų, problemų prasme. Buvo daug pokalbių ne tik apie turinį, bet ir apskritai apie šiuolaikinį meną, dabartinį kultūros lauką.
Antroji buvo totali eksperimentavimo fazė mums visiems. Man – dirbant su aktoriais, Tadui – su medžiagomis, Gintarui – su muzikiniu fonu. Tačiau iš to, kokią krūvą darbų kiekvienas sukūrėme, atsirinkome pagrindą.
O trečiasis etapas paskutinis, kuriame gyvenome tris savaites, tai tiesioginis įgyvendinimas.
Kaip raiškos galimybė čia taip pat atsirado animacija, leidžianti ilgą istoriją papasakoti gana greitai. Čia mums padėjo Jonas Konstantinavičius, kuris pasiūlė <em>MoCap</em> technologiją, kuria galima nuskaityti ir įrašyti bei apdoroti informaciją greituoju būdu ir iš to padaryti animaciją.
Čia buvo iššūkis, nes Lietuvoje beveik nėra žmonių, kurie su tokia technologija dirba, tai gana nauja ir brangu. Buvo labai įdomu, atsirado daug naujų dalykų – visai kitokios komunikacijos, sinchronizavimo klausimai.
D.Putino nuotr.
<strong>– „fabricos“ ekrane matome du aktorius. Kokius vaidmenis jie čia atlieka?</strong>
– Aktorių darbo čia yra išties daug. Dvi savaites mes eksperimentavome, daug kalbėjomės, bandėme. Prisikūrėme daugybę mizanscenų, etiudų, ritualų, rutinos įvaizdžių, kuriuos vėliau aš bandžiau sujungti. O galutinius variantus stebėjome ir vertinome kartu su kūrybine komanda. Todėl manau, kad aktorių darbas čia tikrai didelis.
Apskritai teatre, aktoriaus darbe vyksta tam tikras lūžis. Keičiasi aktoriaus būvis, jis prisitaiko prie medijų. Aktoriai, su kurias dirbau šiame projekte, labai lengvai pasidavė įvairiems eksperimentams, nežinomybei. Jie mąsto, reflektuoja.
<strong>– Nors jau ne pirmą kartą dirbi su G.Sodeika, ankstesniuose projektuose buvai režisierius – žmogus, kuris nurodo tam tikras sąlygas, užduotis, aplinkybes. Čia esate trys bendrakūrėjai. Kai dirbi su spektakliu, dažniausiai turi dramaturgiją, o jeigu dramaturgija kuriama čia ir dabar, tai vien šis žinojimas tampa sąlyga ir tam tikru užtikrintumu. Čia, viskas tarsi prasidėjo nuo nulio. </strong>
– Aš esu linkęs pasitikėti komandos nariais ir nenubraukti jų indėlio, o skatinti bendrą kūrybą. Todėl tai nebuvo radikalus pokytis. Tačiau įdomus dalykas tas, kad kurdamas spektaklį, su aktoriais dirbi visada. O čia vyko darbų pasidalijimas – esi atsakingas už savo dalį, kurią parodai kitiems. Lygiai taip pat stebi kitų sukurtus darbus. Kitų darbe lieki pasyvus stebėtojas, tačiau mūsų visų darbas ir yra tas galutinis kūrinys.
Tas man buvo nauja, nes iš mano mažos praktikos dar niekada nebuvo stebėjimo. Ir tai susiję ne su pasitikėjimo, o su darbo perspektyva.
Susiję straipsniai
<strong>– Ar menininkui svarbu būti suprastam žiūrovo? Ar jums kaip kūrėjui tai svarbu?</strong>
– Aš laikausi tokio požiūrio – darbas turi patikti man ir žmonėms, su kuriais tą darbą kuriu. Jeigu mums patinka ir mūsų įsivaizdavimą tai atitinka, puiku.
Teigiamas atsiliepimas ar supratimas visada yra papildomas priedas, kuris gali įvykti. Man atrodo, kad jeigu kūrybinės komandos viduje darbas įvertinamas ir išsikelti tikslai yra pasiekiami, tai dažniausiai kūrinys bus suprastas ir aplinkinių.
<em><strong>Teatrinė instaliacija „fabrica“ veiks iki spalio 12 dienos. Performatyvi paroda kasdien duris atvers 17–21 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre (Malūnų g. 8, Vilnius). </strong></em>