Drauge šis koncertas buvo labai savalaikis. Sutapimas ar ne, koncerto dramaturgija sukėlė asociacijas su dabartine pasaulio situacija: gyvybę, bėgimą, rutiną sudrumsčia ekscentriškas išsišokėlis ir pasaulį priverčia sustoti, nurimti.
Koncertą pradėjęs Algirdo Martinaičio „Gyvojo vandens klavyras“ (1983) dviem fortepijonams ir fonogramai – nesibaigianti muzikos ir garso gyvybės versmė. Kūrinį atlikęs Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoninis duetas ekspresyviai perteikė tiek tirštai srūvančio, tiek skaidriai čiurlenančio „vandens klavyro“ skambėjimą. Ambientinės muzikos požymių šiek tiek turinti kompozicija įtraukė į dinamišką, bet kontinualios tekėjimo dinamikos neprarandančią gyvo vandens metaforą.
Lietuvių kompozitorių muziką propaguojantis R. Rikterės ir Z. Ibelhaupto duetas koncertą tęsė dar vienu jų repertuare įsitvirtinusiu kūriniu. Apie Gintaro Sodeikos „Garso ontologiją Nr. 2“ (1998) patys atlikėjai yra sakę – „Pradžioje buvo ritmas...“.
Minimalizmo paveiktame opuse ne kas kita, o ritmas yra svarbiausias ir išraiškingiausias. Kompleksiška ir kartu repetityvi kūrinio ritmika savyje turi daug varos (angl. drive), ypač įtraukiančios atlikėjus.
Klausant šio kūrinio norėjosi koja mušti ritmą ar bent jau linksėti į taktą, tačiau atlikėjai kulminacijoje atrodė kone „apsėsti“ muzikos. Išties, tokią muziką galima įsivaizduoti kokiame šamanų rituale hipnozei ar transui sukelti. Grodami „Garso ontologiją“ atlikėjai atrodė visiškai atsidavę ritmo jėgai ir muzikai, klausytojus pakviesdami į ekstatišką garso gimimo, stiprėjimo ir užvaldančios galios ritualą.
Po gyvybingosios koncerto fazės sekė įėjimas į rutiną. Toliau skambėjo Remigijaus Merkelio „MiKonst“ (2000) fortepijonui ir styginių kvartetui, kūrinį atliko Daumantas Kirilauskas (fortepijonas) ir Valstybinis Vilniaus kvartetas (Dalia Kuznecovaitė, I smuikas; Artūras Šilalė, II smuikas; Kristina Anusevičiūtė, altas; Deividas Dumčius, violončelė).
Kompozicijoje nuolat kartojama „konstanta“ – garsas „mi“. Atlikėjų nerimastingai ir aštriai palaikoma „konstanta“ kartu skambėjo robotiškai, mašiniškai – buvo palaikoma nuolatinė bėganti tėkmė, primenanti nerimo pripildytą rutiną. Antroje kūrinio pusėje vis ilgėjantys, ekspresyviai išgroti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio preliudo motyvai ir frazės skambėjo lyg bandymas grąžinti gyvybės grožį į įsibėgėjusį režimą.
Likę du kūriniai – tarpusavyje ypač kontrastingi. Felikso Bajoro „Missa in Musica“ (1991) – ekscentriškos mišios. Koncerte skambėjo dalys Kyrie, Gloria ir Credo, kurias atliko Nora Petročenko (balsas), Paulius Balčytis (trombonas), Donatas Butkevičius (kontrabosas) ir Indrė Baikštytė (fortepijonas). „Spjoviau į viską ir padariau kaip noriu“, apie kūrinį yra sakęs autorius.
Maištinga mišių interpretacija su nepaklusniai naudojamu, išdarkytu liturginiu tekstu ir teatrališka muzika, gausia ekspresyvių muzikinių gestų, liudija anuometinį kūrėjo norą savaip traktuoti, gal net perprasminti žanrą. Sveikintinas kūrėjų noras kritiškai žvelgti į tradicijas ir drąsiai imtis jų atnaujinimo tuo pat metu mums primena apie amžiną kovą tarp tradicijų ir naujovių, universalių vertybių ir visa atmetančio maišto.
Po ekstravagantiško maištautojo, supurčiusio gyvybingą ir inertišką tėkmę, atėjo metas taškui. Onutės Narbutaitės „Melodiją Alyvų sode“ (2000) atliko Valstybinis Vilniaus kvartetas, Čiurlionio kvartetas (Jonas Tankevičius, I smuikas; Darius Dikšaitis, II smuikas; Gediminas Dačinskas, altas; Gleb Pyšniak, violončelė), Aurimas Jankevičius (trimitas), dirigavo Karolis Variakojis.
Paskutinis koncerto kūrinys – atėjimas į šių dienų realybę: gaili ir gili desperacija, nuslopimas. Švelnūs ir drauge „verkiantys“ styginiai ir dainingai verianti, vieniša trimito melodija koncertą pabaigė šiandienos nuotaikas taikliai atliepiančiu skambesiu.
Parinkti kūriniai – žvilgsnis į praeitį, tačiau nepasirodė, kad toji praeitis nutolusi nuo šiandienos. Kiekvienas savaip paveikus, visi opusai nekėlė abejonių dėl pelnyto populiarumo ir įsitvirtinimo tarp ryškių lietuvių muzikos pavyzdžių.
Post scriptum. Salėje kėdės buvo vienišai išdėstytos plačiais atstumais, žmonių – nedaug. Dėl akivaizdžiai riboto vietų kiekio akimirką pasijaučiau, tarsi dalyvaučiau koncerte išrinktiesiems. O gal mes – jokie ne išrinktieji, o sveikata rizikuojantys maištininkai, atėję, pavyzdžiui, susitikti su kitu maištininku F. Bajoru? Arba pamėginti į įtemptą rutiną įlieti romantiško grožio reminiscencijų drauge su R. Merkeliu? O gal pakilti į hipnotizuojančio ritmo ekstazę su G. Sodeika? Arba tiesiog susitaikyti su šiandiena ir pamėginti susitelkti į save, padedant O. Narbutaitei.
Galiausiai, kad ir kokie keliai klausytoją atvedė į koncertą, beveik neabejoju, jog šalia kitų patyrimų būta ir dėkingumo. Keistas jausmas suvokti, kad tai buvo viena paskutinių progų prieš nežinomos trukmės pauzę gyvai patirti meną.
* * *
Toliau festivalyje „Gaida“: šį vakarą, lapkričio 4 d., 19 d. Šiuolaikinio meno centre – Dominyko Digimo ir Kristijono Dirsės muzikinis filmas „Why Does This Appear?“. Gros ansamblis „Synaesthesis“, dirigentas Karolis Variakojis.
