Deja, ansamblio „Synaesthesis“ gyvai šį kartą neišgirdome. Turėjome klausyti nuotoliniu būdu. Ne taip gerai, kaip būti salėje, tačiau verta padėkoti festivalio organizatoriams, sugebėjusiems sklandžiai koncertą perkelti į mūsų namus. Nors buvo justi nežymus vėlavimas tarp garso ir vaizdo, bet tai netrukdė klausytis muzikos, o garsas skambėjo puikiai.
Festivalis „Gaida“ lapkričio 10 d. koncerte, transliuotame iš Šiuolaikinio meno centro, nukreipė žvilgsnį į meistrus. Tai vieni žymiausių šių laikų kompozitorių: Unsuk Chin ir Beatas Furreris. Prieš koncertą apie šiuos kūrėjus perskaičiau: „Šių kompozitorių individualios kūrybos balsus sieja intensyvi garsinio audinio kaita ir daugiasluoksnė instrumentinė raiška.“
Iš tiesų, šie autoriai yra ypatingai įsigilinę į instrumentų štrichus, tembrus ir įvairias grojimo technikas. Kai kurių kūrinių garsinis audinys ir tekstūra skambant gerokai keitėsi. Ji lėtai evoliucionavo ir vingriai judėjo per spalvų ir emocijų spektrus. Vakaras prasidėjo Unsuk Chin kūriniu „Allegro ma non troppo“.
Kompozicija parašyta perkusijai ir elektronikai (grojo Andrius Rekašius). Čia tyrinėjami ritminių instrumentų tembrai, kurie kartkartėmis susilieja su elektroninės muzikos elementais. Laikrodžiai, vandens lašeliai, barškalai, mušamieji instrumentai ir kiti, sukūrė savotišką garso terpę.
Kūrinio eiga nuo pat pradžios neturėjo linearios struktūros. Tik dinaminiai pakilimai ir nusileidimai davė konkretesnę judėjimo kryptį, tačiau klausytis buvo nenuobodu. Šį ir daugelį kitų kūrinių būtų įdomu išgirsti gyvai, kadangi klausant muzikos per kolonėles namuose vietomis pasidaro dar sunkiau atskirti elektroninį garsą nuo akustinio. Kita vertus, gal visi garsai klausantis jų internetu pasidaro elektroniniai?
Koncertą tęsė B. Furrerio kūrinys „Aer“ klarnetui, violončelei ir fortepijonui (atl. Vytautas Giedraitis, Arnas Kmieliauskas, Marta Finkelštein). Kūrinio atramos tašku tapo antikinė idėja, kalbanti apie „amžiną judėjimą, iš kurio gimsta pokytis“.
Judėjimas buvo jaučiamas, tačiau nežinau, kiek jis lėmė pokytį. Kita vertus, nežinia, kiek iš tiesų kūrinys yra paremtas šia idėja ir kiek verta kliautis tokiais teiginiais.
Kompozicija tikrai judėjo ir kito, tačiau paradoksaliai pokyčio aš nepajautau. Išskyrus tam tikrus staigius nukrypimus ir lėtą muzikinės faktūros kismą. Viskas, galų gale, man liko viename lygmenyje.
Po šio kūrinio buvo griežiamas Unsuk Chin „ParaMetaString“ styginių kvartetui ir juostai (atl. Dainius Peseckas, Diemantė Merkevičiūtė, Monika Kiknadzė, A. Kmieliauskas).
Šis kūrinys apjungia tiek garsinius styginių išraiškos eksperimentus, tiek tradicinę keturių dalių formą. Pirmas dalykas, įstrigęs atmintyje, buvo juostos garsas – susidaręs santykis su akustiniais instrumentais, kaip šis garsas persipynė su jų tembrais. Vietomis juosta tembriškai būdavo labai panaši į tuo metu skambančią muziką, tik jos išraiška kitokia. Ji pridėdavo dar vieną sluoksnį prie jau esančio garso.
Pagalvojau, kad būtent čia yra aiškiausiai girdimas tas „garsinis audinys“, kurio tikėjausi. Keisti garso tekstūrą padėjo meistriškas ansamblio „Synaesthesis“ instrumentų raiškos kontroliavimas. Klausydamasis šios kompozicijos norėjau išliaupsinti visus atlikėjus, bet galop pritrūkčiau žodžių.
Taip pat maloniai nustebino kompozitorės išieškotos harmonijos – lyg ir nederančios, bet derančios. Lyg ir atonalios, tačiau, regis, turinčios ir tonacinį pagrindą. Atlikėjai slidinėjo glissando štrichu aukštyn žemyn instumentų grifais, pereidami nuo minoro į mažorą ir atvirkščiai.
Kompozicija sukuria paradoksalų stabilumo pojūtį, nes klausytojas vis ateina į tam tikrą tašką, bet kaip mes čia atsidūrėm? Nežinia.
Toliau buvo atlikti du B. Furrerio kūriniai – „Ira-Arca“ bosinei fleitai ir kontrabosui (atl. Vytenis Gurstis, Donatas Butkevičius) ir „Spur“ fortepijonui ir styginių kvartetui (atl. M. Finkelštein, D. Peseckas, D. Merkevičiūtė, M. Kiknadzė, A. Kmieliauskas, dirig. Karolis Variakojis).
„Spur“ kūrinys priminė bėgimą ar gaudynių sceną. Atrodė, kad atlikėjai tarsi vejasi vienas kitą, grodami politempiškai ir poliritmiškai. Į tą patį kelią jie sugrįžta tik kūrinio pabaigoje arba dar tose vietose, kur dirigentas mosteli ir nė vienas iš jų negroja.
Apie kompoziciją „Ira-Arca“ buvo pasakyta, kad ši instrumentus paverčia lyg „šešėlio šešėliais“ suliejant jų garsines tapatybes į sunkiai atskiriamą vienį. Kūrinio metu bandžiau nežiūrėdamas atskirti, kas groja. Pavyko. Tačiau apibūdinti šį kūrinį „šešėlio šešėliais“ yra visai tikslu.
Instrumentai vienas kitą imituoja, papildo – tarsi žmonės, kurie pabaigia vienas kito sakinius. Tik tuos sakinius pabaigia dar ir panašiais balsais. Ne visas kūrinys ėjosi visiškai lygia paralele, kur vienas instrumentas imitavo kitą, bet šios vietos buvo įsimintiniausios.
Dėl savo tembro charakteristikų ir fundamentalių tonų fleita skambės visiškai kitaip negu styginis instrumentas, tačiau „Ira-Arca“ buvo tikrai įdomus eksperimentas šių instrumentų atžvilgiu.
Jei turėčiau apibendrinti koncertą ir jame atliktų kūrinių autorius, galėčiau tik patvirtinti, kad pradinis cituotas teiginys buvo teisingas: abu kompozitoriai pasižymi neįprasta garsinio audinio ir garsinės tekstūros kokybe. Tačiau instrumentų išmanymas, įsigilinimas į jų raišką mane stebino ir žavėjo dar labiau.
Tikriausiai dėl to, kad akustiniai instrumentai naudojami ne pirmą šimtmetį, o dar atrandame naujų dalykų, ką galima su jais nuveikti ir kaip sujungti į muzikos kūrinį, kuris yra aktualus šiems laikams. Ir aktualus „Gaidos“ festivaliui ir jo klausytojams.
