Neįprastoje parodoje pateikiama alternatyvi profesionalaus teatro istorijos versija atvira žiūrovo interpretacijoms, pokalbiui apie teatro praeitį, dabartį ir ateities formas.
„Teatro galerija 100: asmenybės kuria istoriją“ – taip vadinasi nuo fasado, praėjimo iš Laisvės alėjos (vadinamosios „bromos“) iki Kęstučio gatvės Mažųjų scenų kiemelio ir medinio namelio su katinu vedantis meninių objektų kelias.
Jau paklydote? Šios galerijos palydovais taps šimto metų teatro istorijos epizodai, išlaisvinti iš įprastų istorijos rėmų, ir, žinoma, asmenybės, kūrusios šį teatrą.
Vienuolikos kūrinių parodoje jungiasi ir maišosi ne tik asmenybės, praeitis ir dabartis, bet ir skirtingos medijos, meninės formos: skulptūra, fotografija, gatvės menas, keramika, stiklo ir instaliacijos menas pasakoja apie profesionalaus teatro gimimą, kūrimąsi, šiandieninę brandą.
Neįprastoje parodoje pateikiama alternatyvi profesionalaus teatro istorijos versija: čia nėra chronologijos, aiškaus, linijinio pasakojimo. Paroda, kaip ir pats teatras bei jo istorija, – laisva, nevaržoma, neribojama taisyklių ir normų, o svarbiausia – atvira žiūrovo interpretacijoms, pokalbiui apie teatro praeitį, dabartį ir ateitį.
Kiekvienas parodos eksponatas grąžina iš praeities kurį nors garsų teatro kūrinį, asmenybę, reiškinį. Kai kurie jų siekia XX a. pradžią, tapusią kultūrine atmintimi, o kiti dar yra gyvi vyresnės kartos teatro žiūrovų atmintyje.
Pasak NKDT meno vadovo Edgaro Klivio, paroda suteiks atpažinimo džiaugsmą, leis prisiminti prasmingą akimirką išgyventą žiūrint kurį nors legendinį šio teatro spektaklį: „Dauguma eksponuojamų teatro istorijos įvykių ir artefaktų pateikiami ne kaip dokumentai (nuotraukos ar archyvinės bylos), bet būtent kaip šiuolaikinių menininkų kūriniai perkuriantys ankstesnę teatrinę kūrybą.
Tokiu būdu istorijai sugrąžinama kūrybinė energija. Dar svarbu paminėti, kad parodos formatas po atviru dangumi buvo nulemtas ne vien pandemijos ir karantino sąlygų, bet suteikė galimybę surasti kitokius būdus eksponuoti istorinę parodą.
Kai tik bus galimybė judėti laisvai, ji kvies pasivaikščioti po tipišką Kauno naujamiesčio kiemą, kurį beveik visą užima teatras. Tai tarsi nedidelis teatro miestas (miestas mieste) su savais rūmais ir griuvėsiais, užkaboriais ir paslaptingais laiptais, mažesniais kiemeliais ir tvoromis.
Klaidžiojimas po šiuos kiemus suteiks žiūrovams papildomą malonumą – ieškoti kūrinių netikėtose vietose, o pačius kūrinius įrašo į urbanistinį peizažą ir suteikia jiems papildomų prasmių.“
Jam antrina ir generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai Agnė Burovienė: „Teatro galerijos idėja kilo iš noro įdomia ir netradicine forma perteikti teatro istoriją, pažadinti smalsumą ir atrasti teatrą netradicinėse erdvėse, juk teatras visais laikais buvo stebinantis ir maištaujantis!
Šiai idėjai įgyvendinti puikiai tiko įvairius kūrybinius tarpsnius mačiusios lauko erdvės – nuo modernaus teatro kiemelio prie tarnybinio įėjimo iki archajiškų Mažųjų scenų kiemelio pastatų sienų, kurias savitai įveiklino šiuolaikiniai menininkai.
Nors parodos idėja buvo pradėta vystyti dar vasarą, prie nuoširdaus jos įgyvendinimo prisidėjo daugiau nei pusšimtis žmonių, siekusių suspėti įgyvendinti visus sumanymus ir pritaikyti erdves, tačiau susiklosčiusios parodos atidarymo aplinkybės nustebino visus.
Taigi belieka tikėtis, kad, pasibaigus karantinui, metus veiksianti teatro galerija bus malonių ir netikėtų teatro atradimų erdvė, pažintis su šiuolaikiniais menininkais ir įvairiomis meno formomis, taip pat ir puikus apšilimas prieš vyksiančius spektaklius po ilgai trukusio online sezono.“
Į šimtamečio teatro ir asmenybių pasaulį simboliškai įveda Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvinių ir teberodomų spektaklių plakatų reprodukcijos ir menininko Vytenio Jako gatvės meno kūrinys „Teatrobromas“. Kūrinys radosi iš pažinties su teatru ir įvietintų istorijų.
Ant sienos pasitinkantis užrašas „Tai ne teatras“ atsirado iš šio namo laiptinės gyventojų frazės, sakomos Ilgosios salės beieškantiems žiūrovams.
„Teatrobromas“ kupinas dviprasmybių ir ironijos. Jį paveikė nesustojanti suktis pandemijos grandinė, veiklos online, personažų susidvejinimas tarp tikrovės ir iliuzijos, o ir pati arka, jungianti Laisvės alėją su paslaptingu teatro kiemu, primygtinai kelia klausimą, kur yra riba tarp teatro ir tikrovės.Teatras tai, ar ne teatras?
Įžengus giliau į teatro kiemą-galeriją, pasitinka skirtingų disciplinų ir kartų menininkų – Leono Striogos, Tado Vosyliaus, Alekso Andriuškevičiaus, Miglės Zdanavičiūtės, Milenos Pirštelienės, Valdos Verikaitės, Dainiaus Ščiukos, Tado Vincaičio-Plūgo kūriniai.
Juose atgarsį randa standartus laužanti režisūra, nepamirštami vaidmenys, įspūdinga ir subtiliai metaforiška scenografija.
Prie teatro tarnybinio įėjimo rymo žymaus skulptoriaus L.Striogos skulptūros eskizas, vaizduojantis dramaturgą Juozą Grušą. Šis gipsinis eskizas buvo sukurtas dramaturgui dar gyvam esant ir labai jam patiko. Norisi tikėti, kad jis kada nors iš tiesų virs J.Grušo skulptūra ir įsitaisys kur nors Laisvės alėjoje netoli teatro. Juk šiame teatre buvo pastatyti daugelis jo kūrinių, o jo dramos „Barbora Radvilaitė“, „Herkus Mantas“ virto šimtmečio legendomis.
Vidiniame teatro kieme – dar du objektai: menininkės M.Zdanavičiūtės instaliacija „Hamleto“ tema ir netrukus įsikursianti tarpdisciplininio meno kūrėjo T.Vosylius minimalistinė skulptūra „Įsikūnijimas“.
M.Zdanavičiūtė savąja „Hamleto“ interpretacija kuria asociacijų tinklą tarp šiuolaikinių lietuviškų „Hamleto“ pastatymų: nuo Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo versijų iki režisieriaus Vido Bareikio „Hamleto“ (2015 m.) Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Visa vaizdo versija pasiekiama dramos teatro internetinėje svetainėje (tiny.cc/TeatroGalerija100).“ T.Vosyliaus darbas aprėpia teatro procese dalyvaujančių kūrėjų emocijų piktogramas, būsenas, reakcijas, santykius.
Teatro ir gyvenimo prasmę apmąsto ir A.Andriuškevičiaus instaliacija „Klavyrai“. Ją tarsi klavišinį instrumentą sudaro du klavišai-kūriniai: konceptualus kūrinys „Viskas labai gerai“ iš ciklo „Pasikartojimai“ ir smėlio instaliacija „Gulsčiukas“. Teatro gurmanai turėtų atpažinti jo sąsają su Jono Jurašo spektakliu „Smėlio klavyrai“.
Pro akis neprasprūs T.Vincaičio-Plūgo ir Karolio Grubio grandiozinis sienos piešinys, skirtas teatro pirmeiviams įamžinti. Į jus žvelgia tarpukario teatro asmenybės: dramaturgė, literatūros ir meno kritikė, visuomenės veikėja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, režisierius Jonas Vaičkus ir jo trupės aktorius Petras Kubertavičius.
Už posūkio pamatysite unikalų teatre veikusios pantomimos trupės leisto sienlaikraščio fragmentą, kurį apipavidalino pats trupės įkūrėjas Modris Tenisonas!
Smagiai leisitės po tarpukario karikatūrų galeriją, pašiepiančią to meto kultūrinius įvykius ir asmenybes. Ir štai atsidursite vidiniame kieme. Apleisto teatro pastato languose sutiks įsikūręs keramikos ir stiklo menas.
Menininkės M.Pirštelienės keraminius paveikslus „Scenos etiudai“ įkvėpė žymios scenografės Janinos Malinauskaitės kūryba. Be J.Malinauskaitės scenovaizdžio neįsivaizduojami ryškiausi XX a. 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečiū Kauno dramos teatro spektakliai.
Keraminiuose paveiksluose – simboliai iš režisieriaus J.Vaitkaus spektaklių „Lopšinė“, „Karalius Ūbas“, „Unija“, „Raudona ir ruda“ bei režisierės Irenos Bučienės „Sielų mainai“.
Už M.Pirštelienės kūrinių eksponavimo erdvės – senų spektaklių rekvizito sandėlis, kaip simbolis seno daikto, rasdavusio naują paskirtį J.Malinauskaitės scenografijoje.
Stiklo menininkės V.Verikaitės kūrinys „Teatro atspindžiai“– duoklė aktoriaus profesijai. Kiekvienas langas – tarsi kadras iš spektaklio. „Amerika pirtyje“, „Barbora Radvilaitė“..., scenografijos fragmentai, įsimintiniausi kostiumai... Išėję aktoriai, kurie vaikščiojo šio teatro koridoriais, ruošėsi spektakliui grimo kambariuose, lenkėsi publikai, šiandien žvelgia iš stiklo atspindžių.
„Aktorių žvilgsniai, atsispindintys fotoobjektyve, veidrodyje, lango stikle, leidžia mūsų vaizduotei keliauti laiku, susitapatinti su asmenybe, personažu, pajusti kūrėjo trapumą ir kūrinio amžinybę“, – sakė V.Verikaitė.
Ir pabaigoje Mažųjų scenų kiemelyje, kur jūsų laukia spektakliai „Palata“, „Vėjas gluosniuose“ bei kiti, pasitiks šiandieninės teatro trupės narių atvaizdai iš fotomenininko portretisto D.Ščiukos ciklo „O koks tu, kai nevaidini?“.
Parodą kuravo ir rengė VDU Meno kuratorystės programos ir VU Kūrybos komunikacijos programų studentės Milda Gineikaitė, Agnė Taliūtė, Deimantė Patumsytė, Julija Selezniova ir Viltė Mykolaitytė, Nacionalinio Kauno dramos teatro meno vadovas E.Klivis ir generalinio direktoriaus pavaduotoja rinkodarai A.Burovienė.
Parodą rengiant savo archyvais pasidalijo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Kauno apskrities viešosios bibliotekos senųjų ir retų spaudinių skyrius.
Saugodami save ir kitus „Teatro galerija100: asmenybės kuria istoriją“ parodą aplankykite virtualiai audiogido dramosteatras.lt puslapyje ar padedami programėlės walk15. Čia kiekvienas objektas įgarsintas aktoriaus Dainiaus Svobono balsu bei įamžintas nuotraukoje. Taip išvysite ne tik visus parodos objektus, bet ir praturtinsite žinias apie seniausią, bet nesenstantį Lietuvos teatrą.
O jeigu ir dar pasirodys maža, tai jums turėtų patikti VšĮ „Kaunas IN“ parengtas maršrutas „100 metų teatro“! Maršrutas yra įkvėptas ir skirtas profesionalaus teatro šimtmečiui paminėti ir atrasti Kauną per teatrą ir jo istoriją, asmenybes.
Pasakojimas keliauja nuo Miesto sodo, kuriame dar XIX a. iškilusiame Valstybės teatre debiutavo ir drama, ir opera, užveda į Nacionalinio Kauno dramos teatro galeriją „Teatro galerija 100: asmenybės kuria istoriją“ ir vingiuoja į kitus rajonus, slepiančius teatro ženklus. Kauno gatvės, skverai, pastatai ir visa, kas tarp jų, yra viena didelė scena. Virtuali maršruto nuoroda https://kaunastika.lt/map/100-metu-teatro.
