Tiesa, Johanno Sebastiano Bacho joje beveik neliko, koncertą dėl suprantamų priežasčių patrumpinus. Tačiau S.Krylovas bisui pagriežė didžiojo baroko meistro kūrinio fragmentą po įelektrinusios salę Philipo Glasso Koncerto smuikui Nr.1 interpretacijos.
Kultiniam JAV kompozitoriui būdingu muzikinių motyvų kartojimu pagrįstame kūrinyje solistas sugebėjo atskleisti ir savo beribį virtuoziškumą, ir kerintį garso grožį, ir kvapą gniaužiantį muzikalumą.
Vakaro atmosferą liudijo ir dirigento V.Kaliūno veide visą laiką švietusi palaiminga šypsena. Net dramatzmu persmelkta Sergejaus Rachmaninovo Trečioji simfonija nesudrumstė pakilios koncerto nuotaikos.
Turbūt dauguma įprastu laiku vykusio koncerto klausytojų nė neįtarė, kad atlikėjai tądien programą griežė jau antrą kartą, mat dėl apribojimų kitaip jos nebūtų galėję išgirsti visi nusipirkusieji bilietus.
Džiugu, kad abu kūrinius ateityje galės išgirsti visi norintys, nes Filharmonija pasirūpino jų įrašu.
