Spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“ – žiūrovo atspindys dekoracijoje Pokalbis su scenografe Lauryna Liepaite

Liepos 14, 15 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatras kviečia į premjerą – spektaklį pagal prancūzų rašytojo Édouard’o Louis kūrinį „Kas nužudė mano tėvą“. Jauno, bet jau visoje Europoje garsaus rašytojo kūrinį stato režisierius Antanas Obcarskas, scenografė Lauryna Liepaitė, kostiumų dailininkė Flore Vauvillé. Šiame monospektaklyje vaidmenį kuria Gediminas Rimeika.

 Scena iš spektaklio repeticijos.<br> L.Liepaitės nuotr.
 Scena iš spektaklio repeticijos.<br> L.Liepaitės nuotr.
 Scena iš spektaklio repeticijos.<br> L.Liepaitės nuotr.
 Scena iš spektaklio repeticijos.<br> L.Liepaitės nuotr.
Spektaklio „Kas nužudė mano tėvą“ scenovaizdžio maketas.
Spektaklio „Kas nužudė mano tėvą“ scenovaizdžio maketas.
Spektaklio „Kas nužudė mano tėvą“ scenovaizdžio maketas.
Spektaklio „Kas nužudė mano tėvą“ scenovaizdžio maketas.
Scenografė L.Liepaitė.
Scenografė L.Liepaitė.
Spektaklį  „Kas nužudė mano tėvą“ režisuoja A.Obcarskas, scenografiją kuria L.Liepaitė.<br> D.Matvejevo nuotr.
Spektaklį  „Kas nužudė mano tėvą“ režisuoja A.Obcarskas, scenografiją kuria L.Liepaitė.<br> D.Matvejevo nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Daiva Šabasevičienė

2021-06-25 12:19

Premjera įvyks Lietuvos medicinos bibliotekoje (Kaštonų g. 7), o liepos 15 d. bus tiesiogiai transliuojama internetu.

Kalbamės su spektaklio scenografe L.Liepaite.

– Netrukus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Kas nužudė mano tėvą“ premjera. Darbo pradžioje kartu su režisieriumi A.Obcarsku aistringai pristatėte tik keliais metais jaunesnį prancūzų dramaturgą É.Louisą, kuris jums labai svarbus dėl kūrinio temos. Gal galėtumėte būsimiems žiūrovams atskleisti, kuo šis kūrinys aktualus jums asmeniškai?

– Édouard’as kalba apie žmones pasaulio paribiuose, tuos, kurių gyvenimą nulemia jų gyvenamoji vieta, socialinė padėtis, šeimos istorija, o tiksliau, tos istorijos nebuvimas.

Ir aš užaugau mažame miestelyje, paskutinėje, miesto ribą žyminčioje gatvėje. Tėvai dirbo, dirbo labai daug. Mus augino televizorius arba seneliai.

Ir viena, ir kita mus padarė dar labiau alkanus tėvų meilės. Visas pasaulis buvo sutankėjęs iki begalybės, lyg visą orą jame būtų susiurbusios to mažo vaiko pasaulio problemos. Gal todėl É.Louis tekstas toks artimas man.

Jis rašo apie savo tėvą, priklausiusį tai tėvų kartai, kuri visiškai staiga iš vaikų tapo suaugusiais. Panašiai kaip mūsų tėvai, rodos, per vieną naktį praradę savo gyvenimą: aukščiausios klasės specialistai vieną rytą pramerkė akis pasaulyje, kuriame jo darbas nebeegzistavo.

Užaugę per naktį, jie puolė mokytis išgyventi, o mes augome vieni daugiabučių kiemuose. Ir taip augo dauguma Europos vaikų didžiausių miestų priemiesčiuose, fabrikų darbininkų kvartaluose ir mikrorajonų paribiuose.

Tad mes, tie, kurie dabar tampame tėvais, neturime tokio modelio, kurio norėtume, kurį pažįstame iš filmų ar knygų, ir visiškai nežinome, kaip jis veikia tikrovėje.

Ir tokioje nežinomybėje klaidžioja didelė dalis Europos trisdešimtmečių. Tapsmas tėvais – viena iš mūsų didžiausių krizių, supurtanti iki pašaknų.

Koks mūsų tėvystės modelis? Iš kur mes ateiname? Ir šie klausimai lydi ne tik posovietinio šoko kamuojamas šalis, bet ir didžiąją dalį Europos ir viso pasaulio.

– Su A.Obcarsku jau susiduriate ne pirmame spektaklyje. Prieš tai kartu kūrėte „Alisą“, „Batsiuvius“. Kuo išskirtinis jūsų bendradarbiavimas? Kokius pagrindinius reikalavimus kelia šis režisierius?

– Su Antanu esame draugai. Geri draugai. Apie kūrybą kalbame beprotiško ilgio žinutėmis.

– Nuo ko apskritai priklauso pagrindinės sceninės erdvės organizavimas?

– „Kas nužudė mano tėvą“ galima apibrėžti kaip savotišką išpažintį, nesvarumo būklę ar terapijos seansą. Man įdomi vizualioji šio išgyvenimo dalis: kokius namus mes matome ir kokiais dalijamės? Kokius prisiminimus mums sukuria objektai? Ar jų egzistavimas toks pat svarbus, kaip neišgyventi jausmai?

Visa mūsų karta – lyg minia, žiūrinti tą pačią televizijos laidą, lyg begalinis jos atspindys. Mes visi telpame ant vienos sofos, visi panašiai užaugome.

Tad galimybė žiūrovui pamatyti savo atspindį dekoracijoje – labai svarbi spektaklio dalis. Čia nebėra kur pasislėpti nei žiūrinčiajam, nei aktoriui.

– Iki šiol matyti jūsų scenovaizdžiai skirtingi, kaip ir inscenizuojami tekstai. Kas lemia vienokio ar kitokio medžiagiškumo pasirinkimą? Juk su režisieriais apkalbėta idėja paprastai nelemia naudojamų medžiagų autentikos.

– Aš visada atsispiriu nuo pjesės. Vienokia ar kitokia tekstinė medžiaga padiktuoja ir scenovaizdį. Spektaklis yra vienas viską sujungiantis kūrinys. Man svarbu jam nepakenkti.

Man svarbu matyti žmogų, kuris toje dekoracijoje gyvena veiksmo metu. Tad visada simpatizavau tuščio juodo kubo idėjai. Turbūt todėl mano visi darbai skirtingi, vis bandau į tą juodą erdvę atnešti kuo mažiau ir kuo autentiškesnių daiktų.

– Kuo skiriasi scenografo užduotis kuriant monospektaklį ir spektaklį, kuriame vaidina daugiau aktorių?

– Nejaučiu jokio skirtumo.

– Su aktoriumi G.Rimeika kūrybinėje erdvėje susitinkate taip pat nebe pirmą kartą. Spektaklis „Kas nužudė mano tėvą“, neabejoju, itin svarbus šiam jaunam aktoriui. Kokias užduotis sau kėlėte bandydami priartinti kūrinį prie aktoriaus?

– Nuo repeticijų pradžios visi trys buvome labai atviri vienas kitam. Kiekvieną mūsų susitikimą lydėjo asmeninės vaikystės istorijos, asmeninės patirtys, ilgos diskusijos, kaip sukurti tą žmogų, kuris gali gyventi toliau be to vaikystės traumų rinkinio, gulinčio jam po kojomis.

Kas jam yra laisvė? Ką vaikystės ir paauglystės patirtis mums padarė? Šie klausimai visada buvo šalia ir iš to dėliojosi tas laisvo, kitokio pasaulio piliečio portretas.

– Jūsų užduotis gana sudėtinga: repetavote vienoje erdvėje „Kablyje“, premjeriniai spektakliai vyks Lietuvos medicinos bibliotekoje, vėliau spektaklis kraustysis į savo tikruosius namus – Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažąją salę. Tai erdvė, kuri dar tik statoma.

Kaip skirtingose erdvėse jūs suderinate mastelį, kompozicinius dalykus? Kita vertus, tai truputį panašu į ikipremjerines šio spektaklio gastroles. Ar jums tai svarbu?

– Visą šitą žemėlapį jau turėjome pradėdami, tad aš nuo pradžios žinojau, kokį kelią dekoracija turės nukeliauti, kol atsidurs savo salėje. Per repeticijas kai ką aukojame, kad galėtume repetuoti bent su daline dekoracija, nes tai labai svarbu bendram veiksmui.

Be to, su šiuo kūriniu turėjome neeilinę prabangą teatre, nes dažniausiai jau su baigtine ar iš dalies baigta dekoracija galima repetuoti truputį daugiau nei kelias savaites iki premjeros, o šiuo atveju mes turėjome net kelis mėnesius.

Taip, tai šiek tiek primena gastroles, bet mes buvome tam pasiruošę ir puikiai susidorojome su šiomis sąlygomis.

– Gyvenate ne mieste. Ar gyvenimo sąlygos ir vieta turi įtakos kuriant scenovaizdžius?

– Taip, galvoje atsiranda švara. Mažiau dirgiklių, tiek tekstinių, tiek vaizdinių.

Diena yra tokio ilgumo, kokio yra, nes po to stoja tiesiog aklina tamsa, jokių miesto atšvaitų, tik lėktuvai danguje primena, jog netoli yra kažkas daugiau.

 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.