Beato Furrerio „Nero su Nero“ ir Koncertą smuikui ir orkestrui, Mariaus Baranausko „Alrediph“ tamtamui ir orkestrui bei Witoldo Lutosławskio Koncertą fortepijonui ir orkestrui. Kūrinius atliko B.Furrerio diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir solistai – smuikininkas Ernstas Kovacicius ir pianistas Lukas Geniušas.
Trys Europos kompozitoriai priklauso visiškai skirtingoms kartoms. Lenkų ir pasaulio XX amžiaus klasikai priskiriamas W.Lutosławskis (1913–1994) yra išgyvenęs Antrojo pasaulinio karo baisumus ir slegiantį socialistinės Lenkijos laikotarpį, o štai B.Furreris (g. 1954) apie karą galėjo išgirsti nebent iš savo šeimos, o jauniausiojo iš trijulės M.Baranausko (g. 1978) dėmesys, regis, labiausiai krypsta į kosmosą ir dangaus skliauto paslaptis.
Įdomiausia, kad, nepaisant amžiaus skirtumų, koncerte skambėjusi trijų kompozitorių muzika rutuliojosi tarsi intriguojantis simfoninio orkestro spalvų ir galimybių kaleidoskopas, atskleidžiantis vis naujus jo raiškos ir skambesio bruožus. Tad klausymosi įtampa nuo pat koncerto pradžios iki baigiamųjų akordų nenuslūgo nė akimirkai. Dėmesį traukė ir įvairiausių pavidalų garsų bangos, ir raiškus fortepijono balsas bei jo dialogas su orkestru.
Pirmąsyk į Lietuvą atvykęs B.Furreris – žymi Europos naujosios muzikos figūra, garsėjanti įvairių žanrų kūriniais, apdovanotais įvairiomis premijomis, spausdinamais prestižinių leidyklų. Jo muzika atliekama įvairiuose pasaulio šiuolaikinės muzikos festivaliuose ir forumuose.
B.Furreris yra sukūręs kelias operas, naujausiąją „Violetter Schnee“ 2019 m. pastatė Berlyno valstybinis operos teatras „Unter den Linden“.
Jis yra Graco muzikos ir dramos universiteto kompozicijos katedros profesorius.
B.Furrerio kūryba apibūdinama kaip vidurkis tarp skambesio ir garso, tarp triukšmo ir kalbėjimo. Apie savo kūrybinius ieškojimus jis sako: „Kiekvienoje kompozicijoje siekiu tarsi naujai sukurti garsinę medžiagą ir intervalinius santykius. Manęs nedomina tokia kūryba, kai jaučiu, kad rašydamas kopijuoju jau gerokai nudėvėtą idėją.“
Taigi, autoriui svarbu ieškoti naujų skambesių ir vis kitokių garsų darinių. Tai galėjome pastebėti išklausę du visiškai skirtingus jo opusus, sukurtus pastaraisiais metais: „Nero su Nero“ – 2018 m., Smuiko koncertą – pernai. Beje, pastarojo pasaulinė premjera įvyko 2020 m. Miunchene.
Pirmasis opusas tiesiog pribloškė intensyviu vyksmu ir žaibiškais garso judesių kontrastais. Pajutome austrų ir vokiečių avangardo atmosferą. Orkestro tutti smūgiai, žvangėjimas, glissandi, styginių šnarėjimas kaitaliojosi su paskirais pūtikų (trimito ir vario grupės) signalais, nervingu ritmu, staiga pasigirstančiais ir pradingstančiais akordais, papildomais pratisu akordeono balsu...
Per visą kūrinį muzika paslaptingai trūkčioja, įtampos laipsnis auga, tarsi patekus į siaubo kambarį. Muzika nutrūksta taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Trijų kontrastingų dalių (lėta-greita-lėta) Koncerte smuikui girdime panašią įtampą, išreikštą kitokiais garsais ir sutelktą į smuiko ir orkestro pokalbį.
Lėtosiose dalyse smuikas kalba pratisais intensyvaus skambesio tonais, pradžioje pasigirdusiais tylutėliu aukšto registro garsu, palaipsniui besileidžiančiu žemyn ir laužytomis kreivėmis judančiu aukštyn. Kartkartėmis dinamika auga, smuiko balsas tampa šaižiai gergždžiantis.
Koncerto solo partiją meistriškai atliko E.Kovacicius, puikiai suvokiantis B.Furrerio muzikos idėjas ir ypač įtaigiai jas perteikęs publikai.
M.Baranausko opusas „Alrediph“ tamtamui ir simfoniniam orkestrui parašytas 2020 m. festivalio užsakymu, taigi koncerte girdėjome pasaulinę jo premjerą.
Autorius apie veikalo idėją sako: „Vienu svarbiausių kūrinio išeities taškų tapo kosminis objektas „Alrediph“ – tai keturnarė žvaigždžių sistema, pasižyminti sudėtinga ir unikalia struktūra bei reguliariai pulsuojančiu ryškiu. Kūrinyje įvairūs fizikiniai šio objekto parametrai bei vizualinės inspiracijos virsta muzikos forma, tembrais, ritmais bei kitais garsiniais elementais.“
Kompozitoriaus nusakytą programą raiškiai įgyvendino solistas Artūras Maniušis, vaizdingai manipuliavęs įvairiomis lazdelėmis ir kontraboso stryku bei orkestras.
M.Baranausko orkestras kalbėjo kur kas ramesniu balsu nei anksčiau minėto autoriaus, ausį glostė gražūs tembrai ir dėmesį koncentruojančios garsų struktūros.
Koncertą užbaigė 1988 metais parašytas W.Lutosławskio Koncertas fortepijonui ir orkestrui. Virtuoziškas, romantiškas, pridurčiau – ir klasiškas XX amžiaus korifėjaus veikalas, kurio premjera įvyko Zalcburgo festivalyje, soluojant lenkų fortepijono žvaigždei Krystianui Zimermanui. Šio atlikimo, deja, negirdėjau, tačiau neabejoju, jog mūsiškis variantas, kai solo partiją skambino mūsų fortepijono grandas Lukas Geniušas, anam tikrai nenusileido. O gal ir pranoko (kas turite įrašą, galite palyginti).
Juvelyriškai raiškus pianizmas, spalvos, romantiški intarpai, primenantys F.Chopiną (jis autoriui padarė didžiausią įtaką), suteikė retą galimybę susipažinti su gyvai skambančiu lenkų kompozitoriaus šedevru.
Kūrinys Lietuvoje skambėjo pirmą kartą, tad reikia dėkoti „Gaidai“, kad jį atliko būtent tokio aukšto rango pianistas kaip L.Geniušas.
Puikus baigiamasis koncerto akordas, pratęstas pianisto bisu: Leonido Desiatnikovo Preliudu b-moll Nr. 16 iš ciklo „Bukovinos dainos“.
Būtina pasveikinti šaunų maestro Modesto Pitrėno vadovaujamą Nacionalinės filharmonijos orkestrą, garbingai išlaikiusį naujos ir nepažįstamos, be to, iš tiesų sudėtingos muzikos atlikimo egzaminą. Linkėtume šios pažinties nenutraukti, o W.Lutosławskio Koncertą fortepijonui būtinai pakartoti per koncertų sezoną.
