Praėjusių metų pabaigoje prestižinę Ernsto von Siemenso fondo premiją laimėjęs, šiemet Šv.Kristoforo statulėle už laimėjimus šiuolaikinėje muzikoje apdovanotas ansamblis jau rugpjūčio mėnesį pristatys savo pirmąjį vinilo albumą, o visus festivalio „Midsummer Vilnius“ lankytojus džiugins nauja programa „Minimali gravitacija“.
„Praėjusiais metais lankydamasi „Midsummer Vilnius“, pajutau ypatingą atmosferą: pradėjau fantazuoti kaip Michaelo Gordono kūrinio „For Madeline“ kompozicija užpildo visą vasarinį Vilniaus dangų“, – sakė ansamblio vadovė Marta Finkelštein pridurdama, kad šiemet festivalis ansambliui taps saldaus sugrįžimo į sceną tašku.
– Neseniai „Prinzregententheater“ teatre Miunchene ansambliui „Synaesthesis“ buvo įteiktas Ernsto von Siemenso fondo apdovanojimas. Ką jums reiškia šis įvertinimas?
– Tai ženklas, kad „Synaesthesis“ veiklos vizija yra aktuali tarptautiniame šiuolaikinės muzikos lauke. Nors prizai niekada nebuvo svarbiausias mūsų veiklos tikslas, jie kaip termometras matuoja, ar pasirinktos kryptys sukuria platesnį kultūrinį atgarsį.
Jei kalbėtume konkrečiau, Ernsto von Siemenso fondo prizai individualiems atlikėjams ir kompozitoriams teikiami jau daugelį metų, bet prizas ansambliams įsteigtas tik šiemet. Tai rodo, kad įvairių sudėčių muzikos kolektyvai tampa labai svarbia muzikos lauko dalimi – kiekvienas jų kuria unikalų skambesį, organišką ryšį tarp kūrėjų ir klausytojų, geba lanksčiai prisitaikyti prie dabarties meno reiškinių.
Susidūrėme su didele konkurencija atrankos procese, nes tokių ansamblių kaip mes, ypač Vakarų Europoje, yra daugybė. Tai, kad komisija patikėjo mūsų vizija ir pirmą kartą teikiamą prizą skyrė būtent „Synaesthesis“ yra labai didelis įvertinimas, kuris skatina toliau veikti ir gilintis į šiuolaikinės muzikos atlikimo subtilybes, kuruoti originalius projektus ir kurti geriausias sąlygas susitikimui su klausytoju.
Taip pat noriu pasidžiaugti ir Šv. Kristoforo apdovanojimu, kuris mums lygiai taip pat brangus. Kadangi jau keletą metų esame Vilniaus miesto ansamblis, įvertinimas liudija, kad miestui atstovaujame prasmingai.
– Kokie ansambliui buvo praėję metai? Teko girdėti, jog turėjote išvykti koncertuoti į JAV ir ten pristatyti savo naująją programą, bet planus teko pakeisti. Kaip netikėtos situacijos ir sprendimai paveikė jūsų kūrybiškumą?
– Taip, atrodė, kad turėsime progą prabilti apie save tarptautiniame šiuolaikinės muzikos lauke, ir staiga jis visiškai nutilo. Tačiau tai skatino kūrybiškumą ir privertė kelti sau klausimus: ar tai, ką darome, aktualu tik tada, kai galime tiesiogiai susitikti su žiūrovais?
Taip gimė trys originalių formatų projektai – „Nymphology“, „Flaneur“ ir „Posh Underground Workers“. Juos visus galėjome vykdyti, gavę finansinę paramą iš Ernsto von Siemenso fondo, Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos kultūros tarybos.
Man, kaip ansamblio meno vadovei, karantino laikotarpis su minėtais projektais atnešė labai įdomią patirtį, kai dėliojama post-produkcija suteikia daug platesnę turinio pristatymo galimybių amplitudę – dar tūkstantį ir vieną sprendimą, kaip muzika gali pasiekti klausytoją. Tai labai intriguoja ir įkvepia tolimesnėms kūrybinėms paieškoms.
„Nymphology“ projekte trys atlikėjos (Diemantė Merkevičiūtė, Monika Kiknadzė ir aš) bei trys kompozitorės (Monika Sokaitė, Agnė Matulevičiūtė ir Juta Pranulytė) leidosi į moteriškos patirties ir feministinės perspektyvos tyrimą.
Šis projektas man, kaip ansamblio vadovei, labai svarbus, nes išreiškė sąmoningą ansamblio poziciją siekti lygiavertės lyčių reprezentacijos. Kristijono Dirsės režisuotoje projekto skaitmeninėje versijoje pasitelkdami interviu intarpus žiūrovui atvėrėme vidinį procesą ir svarbiausias aptartas temas.
Kiti du projektai stipriai siejasi su Vilniaus miesto trupės vardu, į kurį žvelgiame ne formaliai, o kaip į įkvėpimo šaltinį, padedantį integruoti miestą į vystomus projektus, o ansamblį – į miesto kultūrinius reiškinius.
Projektas „Flaneur“ yra prancūziško žodžio, apibūdinančio asmenį, kuris po miestą vaikščioja be konkretaus tikslo, tiesiog jį stebėdamas, vilnietiška muzikinė interpretacija. Mes pakvietėme tris kompozitorius – Julių Aglinską, Dominyką Digimą ir Ramūną Motiekaitį – apmąstyti jų ryšį su miestu, kurio gatvėmis vaikštant ir yra subrandinami jų kūriniai.
Trys karantino metu gimusios ir ansamblio subtiliai interpretuotos kompozicijos nugulė į pirmąjį „Synaesthesis“ vinilo albumą, kurį pristatysime rugpjūtį. Labai džiaugiuosi šiuo projektu, nes visi trys kompozitoriai skirtingose kontekstuose ilgus metus lydi ansamblį, o šis albumas tarsi įprasmina nematomus, bet mums labai svarbius ryšius.
Karantino metu nutilus viso pasaulio scenoms, mintys taip pat nukrypo į apmąstymusi apie įdomiausias Vilniaus tylinčias erdvės – taip vasario mėnesį atsidūrėme įšalusioje Sporto rūmų salėje, kurioje filmavome „Posh Underground Workers“ projektą. Ansamblio atliekamos Davido Lango, Julios Wolfe, Florento Ghyso ir Louiso Andriesseno kompozicijos, Arvydo Buinausko („AB lights“) šviesos scenografija ir „Scuare“ prodiuserinės kompanijos komanda, sukūrė unikalaus formato filmą-koncertą.
–„Synaesthesis“ programos ir visa kūryba išsiskiria ne tik turiniu, bet intriguojančia, netikėta forma. Visa tai turbūt geriausiai apibūdina žodis „šiuolaikiška“. Kuo tai paaiškinti?
–„Synaesthesis“ tampa ne tik muziką atliekančiu kolektyvu, bet ir alternatyvia muzikos organizacija, kuri organiškai veikia XXI amžiaus meno lauko sąlygomis. Dar 2013 m., kai ansamblį įkūrė kompozitorius Dominykas Digimas ir dirigentas Karolis Variakojis, jie tarsi užkodavo, kad „Synaesthesis“ yra „organizmas ir eksperimentas, atsiskiriantis nuo grynosios muzikos praktikos“.
Nors tai skamba radikaliai, nes užrašytos medžiagos interpretavimui skiriame didžiulį dėmesį, tačiau puikiai atspindi mūsų pamatinį tikslą – į muziką žvelgti plačiau. Būtent šis šviežias požiūris ir priviliojo mane į ansamblį, nes atskleidė galimybę kurti tokias situacijas, kur akademinės muzikos tradicija būtų ne konservuojama, bet įgautų naujas formas.
Jau kelerius metus kuruoju ansamblio meninę viziją, todėl man būtent tai ir yra pati įdomiausia užduotis – rasti originalius formatus, dėlioti vientisas arba originalias jungtis kuriančias programas, inicijuoti tarpdisciplinius dialogus. Atsiranda įdomūs požiūrio taškai, – pati kartais nustembu, kaip nuo pamatinės idėjos, prisilietus daugeliui menininkų, dėliojasi prasminiai sluoksniai, kuriuos vėliau skaito auditorija.
Visgi esminis šiuolaikiškumo variklis yra mūsų komanda. Absoliučiai visi „Synaesthesis“ nariai sąmoningai įsivelia į kiekvieną projektą, geba pritaikyti savo žinias, o kartais deda didžiules pastangas, kad jas praplėstų. Svarbus ir vidinis demokratiškumas darbo metu – mes daug tariamės, dalijamės idėjomis, patirtimi, nebijome kritikos, kuri muzikos lauke kartais pernelyg sušvelninama arba paliekama tik dėstytojams ar dirigentams.
Labai svarbu paminėti Karolio kaip dirigento vaidmenį – jis nuo pat ansamblio pradžios kūrė lygiavertį bendradarbiavimą su muzikantais, taip suformuodamas atmosferą, kurioje visi esame vienodai atsakingi ir laisvi bei pasitikime vieni kitais.
– Kuo šiandien gyvena „Synaesthesis“?
– Šiandien gyvename maloniai intensyviai, tai truputį šokiruoja po karantino tylos, tačiau kartu suteikia viltį, kad kultūros laukas sparčiai atsigaus ir veiks dar įdomesnėmis formomis.
Dėliojame pristatymo planus karantino metu sukurtiems projektams, kurie pasirodys netikėtomis formomis – filmų peržiūromis, televizinėmis transliacijomis, garsinėmis instaliacijomis. Toliau eksperimentuojame, siekdami kurti dialogą su auditorija nebūtinai tiesiogiai nuo scenos.
Visgi SCENA, kurios labai pasiilgome, yra laukiamiausias mūsų vasaros planas – festivalis „Midsummer Vilnius“ taps šio saldaus sugrįžimo tašku. Šią vasarą Lietuvos publikai taip pat pristatysime unikalaus kūrybos braižo JAV gyvenantį graikų kompozitorių Panayiotisą Kokorasą, kuris man yra vienas įdomiausių dabarties autorių.
Kūrinio „Demonic Animal“, specialiai sukurto „Synaesthesis“ ansambliui, pasaulinė premjera įvyks Kintų muzikos festivalyje. „Flaneur“ projektui parašytas kompozicijas pristatysime publikai Vilniuje ir Varšuvoje.
Žinoma, verda ir naujų projektų kūrybos darbai – bendradarbiaujame su įdomiomis kūrėjų komandomis ir jau dabar apima saldus jaudulys, nes kitą sezoną ir toliau su visa atlikėjų komanda lipsime iš komforto zonos ir nersime į naujus formatus. Apie tai pasakosime daugiau jau artėjant rudeniui.
Taip pat labai džiaugiamės savo nauja studija Lukiškių kalėjime, kurioje vis dar po truputėlį kuriamės. Ten savo namus rado daugybė lietuviškos muzikos kūrėjų ir menininkų. Žaviuosi „8 Days a Week“ komandos vizija, kuri, neabejoju, pozityviai paveiks visą Lietuvos muzikos lauką. Buvimas didelės meno bendruomenės dalimi labai įkvepia.
– Liepos 13 dieną „Midsummer Vilnius“ pirmą kartą po ilgo laiko lipsite į sceną ir žiūrovams pristatysite programą „Minimali gravitacija“, kuri apibūdinama kaip koncentruotas (post)minimalistinės muzikos potyris. Kokius jausmus kelia gyvas susitikimas su žiūrovais, kaip jam ruošiatės ir kuo šis „Synaesthesis“ pasirodymas bus ypatingas?
– Grįžimas į sceną po tokios ilgos pertraukos kelia jaudulį lyg prieš debiutą. Repeticijose muzikantai atrodo išsiilgę bendro darbo, o tai suteikia daug žavesio pasiruošimui.
Programos pavadinimas „Minimal Gravity“ gerai atitinka jos keliamus iššūkius atlikėjams – jos kūriniai įtraukia į minimalistines tekstūras, kurios sukuria bendrą audinį. Būtent čia įvyksta gravitacijos žaidimai, kur tarsi planeta turi skrieti savo lauke tam, kad susidėliotų darni sistema.
Festivalis „Midsummer Vilnius“ ypatingas tuo, kad yra žanriškai neapribotas, savo klausytojams siūlo išskirtinį muzikinių patirčių meniu. Tai proga pakviesti publiką paklausyti tikrai nuostabios programos ir pataisyti blogą šiuolaikinės muzikos reputaciją, kuri kažkada užstrigo ties sunkiai virškinamu avangardu.
– Koncertas vyks Valdovų rūmų Didžiajame kieme. Kaip aplinka veikia pasirodymo atmosferą?
– Architektūra, akustika, publikos skleidžiama energija – viskas kuria pasirodymo atmosferą. Net ir tobulai paruošti pasirodymai be grįžtamojo ryšio tiesiog neįvyksta.
Praėjusiais metais lankydamasi šiame festivalyje, pajutau ypatingą atmosferą: pradėjau fantazuoti kaip Michaelo Gordono kūrinio „For Madeline“ kompozicija užpildo visą vasarinį Vilniaus dangų. „Midsummer Vilnius“ paantraštė „festivalis miesto širdžiai“ perteikia tai, kaip žvelgiame į šį pasirodymą – miesto širdyje pristatysime labai patrauklią mums programą.
– Koncerte skambės Lietuvos ir JAV kūrėjų Davido Lango, Michaelo Gordono, Julia Wolfe, Egidijos Medekšaitės ir Žibuoklės Martinaitytės kūriniai. Kuo šie kūrėjai artimi jūsų pasaulėžiūrai?
– Mums labai pasisekė, kad per ilgametį bendradarbiavimą su festivaliu „Gaida“ galėjome susipažinti su visais trimis kompozitoriais – Davidu Langu, Michaeliu Gordonu ir Julia Wolfe, kurie, išgirdę ansamblio pasirodymus, ir pakvietė mus pasirodyti JAV.
Šie kompozitoriai mums artimi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, žinoma, savo muzika – minimalistine estetika, šviežiais skambesiais ir drąsiai naudojamomis populiarių muzikos žanrų inspiracijomis. Taip pat ši trijulė įkūrė muzikos ansamblį ir organizaciją „Bang on a Can“, kuri pionieriškai veikia jau trisdešimt metų, ir sugebėjo pakeisti šiuolaikinės muzikos įvaizdį Niujorke – originaliais pristatymo formatais ir puikiai suformuotomis programomis pritraukdami didelį būrį melomanų.
Pristatomos lietuvių autorių kompozicijos yra įvertintos prizais – už savo darbą „Malakosha“ Egidija Medekšaitė gavo auksinį medalį „Global music awards“ apdovanojimuose, o Žibuoklės Martinaitytės „Solastalgia“ pelnė Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimą kamerinių kūrinių kategorijoje.
Labai džiaugiamės besimezgančia draugyste su Žibuokle Martinaityte, kurios muziką pamėgti spėjo melomanai iš viso pasaulio. Rudenį planuojame naujo kūrinio „Hado zona“ pristatymą Lietuvos kultūros sezone Bavarijoje, o tuo pačiu džiaugdamiesi stebime, kaip simfoniniai kūriniai, diriguojami Karolio, užpildo ir didžiąsias Lietuvos koncertų sales.
– Šiemet festivalis „Midsummer Vilnius“ kalba apie kasdienybę keičiančias patirtis. Kas jums yra tokia patirtis?
– Kasdienybę keičiančios patirtys yra didysis menininkų tikslas – per stiprią idėją, kūrybinę interpretaciją ir sukurtą įvykį ištraukti žmogų iš kasdienybės, atverti netikėtą žiūros perspektyvą ar sukurti alternatyvų potyrį. „Midsummer Vilnius“ auditorijoms tokių keičiančių patirčių labai linkiu – neabejoju, nuostabūs muzikantai kartu su Vilniaus vasaros dangumi juos ir sukurs!
