Vienminčių telkėjo talentą Niujorke gyvenantis D.Naujokaitis jau yra atskleidęs daugeliu projektų, kurie suvienijo jaunus Lietuvos muzikantus ir Niujorko improvizuotojus, skambėjo „Fluxus ministerijoje“, „Vilnius Jazz“ festivalyje, „Empty Brain Resort“ klube, „Mama Studio“ koncertų salėje, bare „Peronas“.
Subūrė per pusšimtį bendraminčių
Pastarąjį dešimtmetį Dalius kone kasmet sugrįžta iš Niujorko į gimtinę ir užkuria čia muzikinę audrą. Pernai jis inicijavo visą savaitę trukusį, šviesiam Jono Meko (1922-2019) atminimui skirtą festivalį, subūręs rinktinius džiazo, avangardo, etnomuzikos bei akademinės scenos meistrus, ir dalyvavo J.Meko įkvėpto Niujorko trio „Užupis“ virtualioje programoje „Vilnius Jazz“ festivalyje.
Šį kartą festivaliui muzikantas parengė išskirtinę programą – net tris projektus, kuriems buvo skirtas visas vakaras.
Menininkas supažindino publiką su savo nauju amerikietišku kvartetu „Suo Suo“, į kurį subūrė tarptautinio kalibro avangardo figūras iš Niujorko. Su kita grupe – „Now We Are Here“, kurią 2006-aisiais subūrė J.Mekas su bendraminčiais, tarp jų – D.Naujokaičiu, būgnininkas pratęsė pernai festivalyje pradėtą garsiojo filmininko atminimui skirtą ciklą.
Tačiau labiausiai salę įelektrino gigantiškas D.Naujokaičio kolektyvas, kokio dar nėra buvę Lietuvos džiazo istorijoje, – „Nojo Airlines“ orkestras. Jo idėja muzikantui kilo pandemijos laikotarpiu įrašinėjant savo solinį albumą. Vienai kompozicijų menininkas virtualiai subūrė per 40 muzikantų ir poetų iš viso pasaulio. Tą grupę ir albumą jis pavadino „Nojo Airlines“.
Dabar daugiau kaip pusšimčio keleivių ir pilotų „Nojo Airlines“ komanda pakilo skrydžiui „Vilnius Jazz“ scenoje.
Prikėlė įkvėpėjo J.Meko aurą
D.Naujokaičio vakare racionalias amerikietiško kvarteto „Suo Suo“ kompozicijas keitė intuityvus ir teatrališkas „Now We Are Here“ performansas su ekscentrišku skaitovo – italų menininko, filosofo ir poeto Giuseppe's Zevolos – solo, peraugęs į galingą ir gaivališką „Nojo Airlines“ scenos skrydį.
Paslaptingas molinių švilpukų choras iš teatro balkono, lietuviškų sutartinių ir afrikietiškų motyvų atgarsiai, Juozo Milašiaus pantomima su gitara, Užupio konstitucija – viskas tiko šiam laisvės polėkio kupinam hepeningui, kurį pakaitomis dirigavo Dalius ir jo ištikimas scenos bendražygis saksofonininkas Jonathonas Haffneris, o iš scenos paveikslo centro ramiai stebėjo purpuriniu švarku pasipuošęs J.Meko bičiulis G.Zevola.
Šis italas pažinojo J.Meką daugiau kaip 40 metų, pas jį apsistodavo, būdamas Niujorke. Daug pasaulio su savo instaliacijomis apkeliavęs, daugybę nepaprastų asmenybių sutikęs G.Zevola prisipažino, kad J.Mekas stipriai įtakojo jo gyvenimą ir meną. Anot jo, J.Mekas jį žavėjo savo sielos tyrumu.
G.Zevola rodė savo darbus ir Niujorko „Kino antologijos archyve“, ir Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje, o po bičiulio mirties pakeitė jį grupėje „Now We Are Here“. Koncerte Vilniuje jis skaitė vieno mėgstamiausių J.Meko filosofų Giordano Bruno tekstus.
Ne muzikantas – sodininkas
– Kokia būdavo koncertų atmosfera, kai tekstus skaitydavo J.Mekas? – paklausiau po įspūdingo pasirodymo D.Naujokaičio.
– Jis visus įelektrindavo – skaitydavo eiles labai išraiškingai, aiškiai, iš visos širdies. Jonas labai gerai jausdavo ritmą, atmosferą, spinduliuodavo ypatingą energiją. Dažnai prieš koncertą jis nežinodavo, ką skaitys – improvizuodavo.
Viena jo bičiulė Paryžiuje, garsi mados dizainerė išleido tų koncertų video- ir audioalbumus. Kiek jų turėjau, visus išdalinau, dabar gal yra likę tik pas jo sūnų Sebastianą.
– Į jūsų grupę puikiai įsiliejo pas mus mažai kam žinoma jauna pianistė Gintė Preisaitė. Kaip su ja susipažinote?
– Išgirdau ją muzikuojančią su dviem merginomis „Mint Vinetu“ knygyne ir supratau, kad tai – išskirtinis brangakmenis, viena gabiausių pianisčių pasaulyje. Žmonės, jei klausysitės ryte ir vakare Gintės muzikos, niekuo nesirgsite!
Su manimi grojantys jauni Lietuvos muzikantai yra fantastiškai gabūs. Jie visi – mano draugai. Kartu grodavome, eidavome per barus. Tiesiog juos pakviesdavau, paprastai, kaip kaime: „Ei, Petrai, turi armoniką? Ateik už kelio!“.
– Jūs turite ypatingą talentą suburti, uždegti žmones.
– To išmokau Niujorke. Ten visi muzikantai vieni kitus pažįsta, šiltai bendrauja, kartu groja – yra kaip viena šeima. Išbandžiau ir čia tai su jaunimu – labai lengvai, šauniai viskas išėjo. Čionykštis jaunimėlis yra labai aukšto lygio, energingas, imlus, nori kažko naujo.
– Kodėl jus traukia didžiuliai muziko formatai?
– Dėl gero skambesio – tai paišai kaligrafiškai, tai drebi dažus, kaip tapytojas. Man labai patinka konstruoti muziką čia ir dabar, užuot rašius partitūrą. Išgauti ją ženklais. Jų išmokau grodamas Butcho Morriso (amerikiečių kornetistas, kompozitorius ir dirigentas, miręs 2013 m. – Red.) diriguojamame „Nublu Orchestra“.
Butcho ženklų sistema labai aiški ir poetiška – jis buvo kiečiausias pasaulyje šioje srityje. Turiu aš ir savo keletą ženklų, ir perimtų iš gero draugo Kenny Wolleseno.
– Ar galite pragyventi iš muzikos Niujorke?
– Aš ne muzikantas – aš esu sodininkas: galiu kažką apkarpyti, persodinti, patręšti, palaistyti. Jau dešimt metų dirbu mažoje savo draugo kompanijoje. Man tai patinka, nes niekas neknisa proto – karpai sau gryname ore, kalbiesi apie muziką, juokiesi iš viso pasaulio ir gauni dolerių, kad nusipirktum duonos ir kiaušinių.
Ne visiems muzikantams to reikia. K.Wollesenui nereikia – jis labai žymus, 19-kos pradėjo groti su Thomasu Waitsu. Bet aš kitoks – nesu kažin koks ypatingas būgnininkas.
