Koncertas ir prasidėjo S Prinso kūriniu „Piano Hero #1“ (2008 m.), o pasibaigė taip pat kompozicija iš šio ciklo „Piano Hero #4“ (2016–2017 m.).
S.Prinsas šiame cikle bando rekontekstualizuoti fortepijoną, atlikėją ir tai, kaip į juos žiūrime mes, publika. Fortepijonas scenoje yra pakeičiamas elektronine klaviatūra, kuri gali veikti kaip kompiuterinės informacijos siųstuvas, o garsiakalbiai gali atlikti fortepijono stygų skambėjimo funkciją.
Atlikėjo veiksmai, kuriuos matome scenoje, gali nesutapti su tuo, ką girdime. Kaip žiūrovai mes ne tik stebime atlikėją jo grojimo metu, bet taip pat – vaizdą, kurį jis valdo ir kurį įrašė kažkas kitas.
Tad kontekstualiai ir konceptualiai „Piano Hero“ ciklas yra naujas žvilgsnis į fortepijoninius kūrinius ir į kūrinius apskritai.
Tačiau opesnis klausimas – kiek šios kompozicijos aktualios jų klausantis 2021 metais? Mano galva, šiuo laikotarpiu jos nėra labai įdomios. Tai, kas daroma pirmajame „Piano Hero“, yra lengva atkartoti netgi netyčiniu būdu tyrinėjant kone kiekvieną programą, kurioje įmanoma sempluoti.
Matyt, renkantis prieigą prie muzikos per technologijas, yra gana natūralu, jog kompozicija senaties terminą pasieks greičiau, nes pačios technologijos sparčiai tobulėja.
Tarkime, klasikinio fortepijono repertuaras gyvuoja jau kelis šimtmečius ir turėjo daug ilgesnį vystymosi etapą, tad, palyginti su juo, dauguma skaitmeniu atlikimu besikliaunančio meno gali pasenti greičiau. Nors reikia pripažinti, kad „Piano Hero #4“ maloniai nustebino savo multidimensijomis ir trumpam nukėlė į aplinką ir potyrius, artimus Davido Lyncho filmams.
Antrasis programos kūrinys buvo labiau kamerinės muzikos pobūdžio S.Prinso kompozicija „Fremdkorper #1“ (2008 m.). Įdomu, jog visi instrumentai scenoje, net piccolo fleita, buvo įgarsinti gitaros stiprintuvų, o šie prijungti prie gyvos elektronikos, kuri įsiterpia ir pertraukia įgarsintų instrumentų skambesį.
Nors iš pradžių akustinius instrumentus ir elektroniką girdi atskirai, vėliau skambesys tampa vientisu kūnu.
Po šios kompozicijos skambėjęs M.Beilio „Und Sechs“ (2000 m.) buvo pradėtas du kartus, nes praėjus penkioms minutėms nuo kūrinio pradžios kompozitorius sustabdė atlikėjus. Mat įvyko techninė klaida: magnetofono juosta skambėjo iškreiptai.
Perkrovus kompiuterius ir pradėjus kūrinį dar kartą, ansamblis jį sėkmingai atliko iki galo. Beje, man patiko abu „kūriniai“. „Und Sechs“ kompozicijoje galima buvo išgirsti daug ritminių ir melodinių struktūrų, kuriomis ji buvo pripildyta.
Klausydamasis pagalvojau, kad M.Beilis tikriausiai yra mano mėgstamiausias šių metų „Gaidos“ kompozitorius (jeigu jau rinktis favoritus).
Programą pratęsė M.Natalevičiaus pasaulinė premjera „Didžioji tuštuma“ (2021 m.). Kažkodėl norėčiau, kad ši kompozicija turėtų itališką pavadinimą. Panaudojus „Google“ vertėją išeitų toks variantas: „Il Grande Vuoto / Il Grande Niente“.
Kodėl taip samprotauju? Nuo pirmųjų kūrinio skambesių pradėjau įsivaizduoti šią kompoziciją kuriame nors Paolo Sorrentino veikale. Ji skambėjo svajingai ir sykiu priklausė fiziniam pasauliui, atrodė lietuviška, bet ir kitapasauliška.
Skambant kūriniui galvoje turėjau abstraktų tuštumos jūros vaizdinį, kuri banguoja ir balansuoja tarp ramybės ir triukšmo, materializavimosi ir išnykimo, realybės ir metafizikos.
Vakaro viršūne tapo M.Beilio kūrinys „caravan“ (2017 m.). Jis buvo panašiausias į tai, ką matėme išvakarėse ansamblio „Nadar“ programoje (iš tiesų „Synaesthesis“ programą galima būtų laikyti lapkričio 3-iosios tęsiniu), todėl nors ir nenorom, tenka palyginti: kuris ansamblis geriau atliko vaizdinius, kompozicinius žaidimus?
Tenka pripažinti, vis dėlto – „Nadar Ensemble“, mat tai yra jų žaidimo laukas. O „Synaesthesis“ ansamblis galbūt turėjo skirti daugiau laiko tokiai muzikai įvaldyti. Nors koncertui „Synaesthesis“ pasiruošė tikrai gerai, o ir puikiai žinome, kokie puikūs instrumentininkai groja šiame ansamblyje, M.Beilio kompozicijos telkiasi į elektroninę muziką, instrumentinę muziką ir vaizdo įrašus.
Jo kūriniai nagrinėja tai, kas vyksta scenoje ir kaip šį vyksmą, padedant technologijoms, perkelti į kompozicinį procesą, kuris būtų matomas ir juntamas tiek atlikėjams, tiek publikai.
„caravan“ savo stilistika labiau priminė elektroninės šokių muzikos kūrinį ir tai vakaro kontekste buvo šviežio vėjo gūsis. Koliažinė garso estetika skambėjo panašiai į Holgerio Czukay „Rome Remains Rome“ (1987 m.) albumą, tiesa, ji buvo kiek atnaujinta.
Kompozicija rutuliojosi skirtingais lygmenimis ir vaizdiniais, buvo daug vizualinių pokyčių – atlikėjai persirenginėjo ir persikūnijo į kitus personažus, paveikslas už atlikėjų nugaros, nusakantis dienos laiką ir vietą, keitėsi su atlikėjų aprangomis. Ši kompozicija buvo tiesiog energijos užtaisas, papildytas humoristiniais fragmentais.
Gal negerai turėti favoritų, bet niekad netvirtinau, kad mano koncertų apžvalgos yra objektyvumo viršūnė. Tai – mano, muziką mėgstančio žmogaus, nuomonė. Tad ploju ansambliui „Synaesthesis“, M.Beiliui ir S.Prinsui, ir sveikinu M.Natalevičių su sėkminga premjera.
Toliau festivalyje „Gaida“: lapkričio 5 d. Šiuolaikinio meno centre – garsaus britų elektroninės muzikos atlikėjo „Actress“ pasirodymas, pradžia 20 val.
Lapkričio 6 d. Nacionalinėje filharmonijoje – Luko Geniušo ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo Modesto Pitrėno, koncertas, pradžia 19 val.
