Tačiau būtina pabrėžti: susirinko žmonės, mėgstantys ir žinantys, kaip klausyti muziką, kada neploti ir išjungti mobiliuosius telefonus.
Koncerto programoje intrigavo keli momentai: žymaus prancūzų muziko interpretuojama W.A.Mozarto muzika ir norėjosi pasidžiaugti fantastišku M.Rubackytės sumanymu – tiesiog pradžiuginti suaugusius klausytojus žaismingu Camille'io Sen-Saēnso ciklu dviem fortepijonams ir orkestrui „Žvėrių karnavalas“.
Koncertą pradėjo Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas). Koncertą dirigavo Vilmantas Kaliūnas, jau kelintą kartą pasirodantis Lietuvoje kviestinis Nacionalinės filharmonijos ir Kauno miesto simfoninio orkestro dirigentas.
V.Kaliūno karjera prasidėjo nuo obojaus studijų. Tačiau Franzo Liszto muzikos universitete Veimare pas prof. Nicolasą Pasquet jis studijavo ir dirigavimą. 2014 m. dirigavo Šlėzvigo-Holšteino festivalio akademijos orkestrui. Dirigentas yra parengę programų su Berlyno simfonjete, Gotos ir Jenos filharmonijų, Pazrdjik (Bulgarija) orkestrais. 2016 m. dirigavo Dniepropetrovsko operoje ir kt.
V.Kaliūnas labai tvarkingai dirigavo J.Haydno Simfoniją Nr. 82 C-dur, raštingai perkaitė partitūrą. Tačiau muzikoje nerado to pagrindinio grūdo, kuris kūriniui suteikia intrigą, charakterį ir gelmę. Visos dalys supanašėjo ir buvo nuobodu.
Ši simfonija – viena iš šešių „paryžietiškų simfonijų“, kurios 1786 m. buvo užsakytos populiarių koncertų serijai Paryžiuje. 1829 m. simfonijos aranžuotę fortepijonui kažkas pavadino „Meškos šokiu“ („Danse de l'Ours“). Tai tarsi pajuokavimas, primenant populiarią gatvės pramogų formą – šokančius lokius. Tačiau norėjosi girdėti ir menueto galantiškumo, ir paryžietiškos elegancijos.
Prancūzų pianistas, pedagogas, diriguojantis kelių festivalių meno vadovas Jeanas François Heisseris skambino W.A.Mozarto paskutinį Koncertą fortepijonui Nr. 27 B-dur. Vėl atsivėrė durys į prancūziškos fortepijono mokyklos namus, tačiau į profesoriaus interpretuotojo lauką įsiveržti buvo sunku.
Dviem fortepijonais drauge su M.Rubackyte jis atliko C.Saint-Saënso 1886 m. sukurtą fantaziją „Žvėrių karnavalas“. Fortepijono Mūza šį kartą koncerte buvo Rubackytė. Trykštanti artistiškumu, atrodė, siekdama sukurti spalvingas karnavalo scenas, ji ieškojo partnerių. Bandė išjudinti sarkastišką „Pianistų“ dalį net vizualiai.
Tačiau partneriai buvo akademiški, netikslūs, nesubalansuoti akustine prasme. Net populiariausia dalis – „Gulbė“, Paryžiuje premjeroje atlikta violončelininko Charles'io Lebouco, šį kartą skambėjo iš už fortepijono vieniša ir liūdna.
Kaip ir iš už pultų pro fortepijono akompanimentą bandantis prasiveržti kontrabosas, vaizdavęs dramblį. Klausytojai nesuprato kūrinio ironijos: kažin kodėl nebuvo skaitomo teksto...
Kūrinys Lietuvoje visais dešimtmečiais buvo atliekamas edukaciniais tikslais. Puikiai jį buvo paruošusi aktorė Eugenija Jankutė.
Karnavalas būna laikinas, jis baigiasi. Paskutinį lapkričio vakarą, talkinant italų pianistui Pietro de Maria, Frederyko Chopino muzika jums atvers Paryžiaus salonų duris.
