J.Rygertas po sunkios ligos mirė praėjusį penktadienį. Jam netrukus, sausio 2-ąją, būtų sukakę 86-eri.
J.Rygertas gimė 1936 m. sausio 2 d. Kaune, 1955–1959 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Aktorinio meistriškumo katedroje (kurso vadovas – Romualdas Juknevičius), 1959–1962 m. dirbo Kapsuko (Marijampolės) dramos teatre.
1963–1993 ir 1995–2000 m. J.Rygertas buvo Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – nacionalinio) dramos teatro aktorius, šiame teatre sukūrė per šešiasdešimt vaidmenų.
Lietuvos kino studijoje ir televizijoje J. Rygertas sukūrė kelias dešimtis vaidmenų, filmavosi kitų šalių kino studijų filmuose.
1972 m. J.Rygertui suteikta aukščiausia aktoriaus kategorija, 1978 m. – nusipelniusio artisto garbės vardas.
Tarp reikšmingiausių jo vaidmenų – Mefistofelis (J.Goethe's „Faustas“, 1965), Mindaugas (Just.Marcinkevičiaus „Mindaugas“, 1969), Drilas (D.Wassermano ir D.Deriono „Žmogus iš La Mančos“, 1970), Ferdinandas (F.Shillerio „Klasta ir meilė“, 1972), Gregersas (H.Ibseno „Laukinė antis“, 1973), Pepelas (M.Gorkio „Dugne“, 1975), Merūnas (V.Krėvės „Žentas“, 1977), Gajevas (A.Čechovo „Vyšnių sodas“,1978), Sapiega (B.Sruogos „Kazimieras Sapiega“, 1979), Olesnickis (B.Sruogos „Milžino paunksmė“, 1979) ir daugelis kitų.
Juozas Rygertas dirbo su beveik visais XX a. II pusėje kūrusiais režisieriais, vaidino su puikiais šio laikotarpio aktoriais, kurie labai vertino jį ir kaip menininką, ir kaip žmogų.
Įvairiomis progomis išsakytos aktoriaus Juozo Rygerto mintys ne tik apibūdina jį kaip menininką ir asmenybę, bet skatina susimąstyti ir pasisemti išminties dabartines aktorių kartas:
„Mano mokytojas Romualdas Juknevičius sakydavo: Ką beveiktum scenoje – visų pirma jausk veiksmo nuotaiką, atmosferą – kada, kur, kokiomis aplinkybėmis vyksta veiksmas“.
„Esu įsitikinęs: teatras – geriausias laiko barometras. Jis atspindi ir išreiškia mūsų visuomenės sąmoningumo lygį“.
„Kuo labiau pavyksta apvaldyti aktoriaus technikos instrumentus studijuojant, tuo didesnis įgyjamas meistriškumas, kuris ir laiduoja kūrybinį įkvėpimą. Pati įkvėpimo sąvoka aktoriaus kūryboje susideda iš daugelio komponentų: atsakomybės jausmo, suvokimo, kad tu ką nors gero darai žiūrovui (jei ne atskiru vaidmeniu, tai visu spektakliu), kad tai tavo tiesa, kurią privalai pasakyti dabar, neatidėliodamas, šią minutę. Įkvėpimo laukti negali!“
„Visuomet ieškau galimybių ne tik pats kurti, bet ir partneriui padėti, nes nuo to priklauso ir viso spektaklio, ir tavo paties sėkmė“. „Mane ypač jaudina taikos tema. Sakysite – lozungas? Ne. Ši tema aprėpia viską: dabartį ir rytdieną. Ji aprėpia amžinąją tiesą – žmogus ieško savo vietos po saule. Aš visuomet prisimenu „Fudzijamos“ kareivį: „Kaip žmogui būti žmogumi?“
„Kūrybos temą diktuoja ne aktoriaus noras, bet sukurti vaidmenys. Kai M. Gorkio „Dugne“ sukūriau Pepelą – jaunuolį, kuris aistringai svajojo išsiveržti iš purvo, iš ,,dugno“ į šviesesnį gyvenimą, režisierius Juozas Rudzinskas numatė mano kūrybinės temos tąsą, paskirdamas naują vaidmenį – Mefistofelį. Juo aš lyg dar labiau priartėjau prie tos amžinos gėrio ir blogio kovos, kuri žmogų kankina nuo gimimo iki senatvės“.
„Pradedame darbą teatre, pirmiausia ieškodami būdų, kaip geriau išreikšti save. Ruošdamas naują vaidmenį, visuomet prisimenu Henriko Vancevičiaus žodžius: Kiekvieną pjesę vaidindami, kiekvieną vaidmenį kurdami – kad ir ką ten surastume, vis vien viską perleidžiame per savo širdį, per savo nervus“.
„Dažnai girdim apie improvizaciją kaip vieną efektyviausių priemonių kuriant šiuolaikinį vaidmenį. Lietuvių teatre dabar ši priemonė labai mėgstama. Ypač jaunimo. Tačiau man atrodo, kad improvizacija dažnai yra tik atsitiktinių impulsų išraiška. Tuo tarpu tikroji jos paskirtis – paties veikalo idėjinės-meninės raiškos kvintesencija. Improvizacija, kaip priemone, galima sėkmingai naudotis tik tuo atveju, kai scenoje optimaliai aiški spektaklio samprata ir idėjinė kryptis“.
„Esu įsitikinęs, kad aktorių kolektyvas yra labai panašus į orkestro instrumentus. Juk smuikui netinka gaida, parašyta būgnui, ir atvirkščiai. Pasaulis įvairus, ir aprėpti jo vienas žmogus negali. Taip ir su vaidmenimis, ir amplua“.
„Mes, aktoriai, visada laukiame savo vaidmens. Laukiame, kol esame teatre. Ir visada manome, kad tam vaidmeniui sukurti turime ir dvasinių, ir fizinių jėgų. Svajojame juo išsakyti tai, kas susikaupė per visą gyvenimą“.
